Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį nusprendė pervadinti Literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų į Markučių dvaro muziejų, taip pat suteikti teisę įstaigai išnuomoti koplyčią šiame komplekse nuo Lietuvos stačiatikių bažnyčios atsiskyrusiems kunigams.
Tokiam sprendimui pritarta bendru sutarimu.
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog pervadinimo tikslas – muziejui grąžinti istorinį pavadinimą.
„Istorinio pavadinimo grąžinimas atitinka šiuo metu muziejaus vykdomą veiklą“, – teigiama jame.
Pasak savivaldybės, naujasis pavadinimas labiau atitinka šiuo metu vykdomą muziejaus veiklą.
„Aktualizuojant muziejaus koncepciją bei turinį, ateityje planuojama daugiau dėmesio skirti istorinio, kultūrinio paveldo, Markučių parko išsaugojimui bei plėtojimui“, – pažymi savivaldybė.
Taryba taip pat pritarė dalies Vilniaus politikų siūlymui lengvatinėmis sąlygomis išnuomoti kompleksui priklausančią Šv. Barboros koplytėlę penkiems nuo Maskvos ir Visos Rusios patriarchato atsiskyrusiems dvasininkams, kad šie galėtų švęsti Velykų mišias.
Šiuos Lietuvos stačiatikių bažnyčios pašalintus dvasininkus vasario viduryje Konstantinopolio patriarchatas grąžino į kunigų luomą, tačiau jie neturi nuolatinių patalpų aukoti mišioms.
Šiuos Lietuvos stačiatikių bažnyčios pašalintus dvasininkus vasario viduryje Konstantinopolio patriarchatas grąžino į kunigų luomą, tačiau jie neturi nuolatinių patalpų aukoti mišioms
„Bent jau aš tikiuosi, jei neras kur kitur bažnyčios, tai Velykas galės ten švęsti“, – tarybos posėdyje kalbėjo miesto meras Remigijus Šimašius.
1899 metais į šalia Vilniaus esantį Markučių dvarą atsikraustė gyventi Varvara Puškina, ištekėjusi už poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus Puškino. Po jos mirties ir jos valia 1940 metais čia įsteigtas A. Puškino muziejus – pirmasis literatūrinis muziejus Vilniuje. Jis atidarytas 1948 metais.
„Iš (…) paskutinės dvaro šeimininkės V. Puškinos testamento matoma, kad Markučių dvaro šeimininkai taip dvaro nevadino, jis buvo vadinamas Markučių dvaru“, – nurodoma aiškinamajame rašte.
Jame taip pat pažymima, jog siūlomas Markučių dvaro pavadinimas suderintas su Kultūros ministerijos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos bei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atstovais.
Dabartinė Markučių teritorija yra priklausiusi didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai, taip pat Kiškų, Chodkevičių giminėms ir daugybei kitų savininkų. Gretimame miške archeologai yra radę senųjų Kiškų-Chodkevičių rūmų pamatų fragmentus.
Markučių vietovės pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški. Anot kalbininko Jono Jurkšto, vietovardis galėjo rastis nuo čia gyvenusių kelių valstiečių, kurių vardai ar pavardės turėjo skambėti panašiai, pavyzdžiui, Markus, Morkus, Morkūnas, Markutis.
