Šeima turėtų būti vertinama ne kaip problema, bet kaip vienas svarbiausių visuomenės pagrindų, teigia Italijos „Šeimų forumo“ (Forum delle Famiglie) prezidentas Adriano Bordignonas (Adriano Bordinjonas), pristatydamas savo knygą „Šeimos revoliucija: ekosistema ateičiai“ („Rivoluzione famiglia: ecosistema per il futuro“).
„Šeimų forumas“ Italijoje atstovauja daugiausia katalikiškoms šeimų organizacijoms ir remiasi krikščioniška socialine doktrina. A. Bordignono vieši pasisakymai taip pat atspindi katalikišką antropologiją – akcentuojama šeima kaip bendrasis gėris, solidarumas, tarpusavio ryšiai, dvasinė dimensija.
Autorius siūlo į šeimą žvelgti kaip į ekosistemą – gyvą organizmą, kurio vidinė pusiausvyra priklauso nuo visų jo dalių tarpusavio ryšių. Kaip gamtoje, kur gyvybė įmanoma tik išlaikant skirtingų elementų balansą, taip ir šeimoje bet koks pokytis veikia visą sistemą.
Pasak A. Bordignono, šeima pasižymi vadinamąja homeostaze – gebėjimu išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir prisitaikyti prie išorinių pokyčių. Šeimos nuolat reaguoja į socialinius, ekonominius ir kultūrinius iššūkius, keisdamos vaidmenis ir kasdienius įpročius.
Jis pažymi, kad kalbos apie šeimos krizę nėra naujos – jos kartojasi jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau, anot autoriaus, problema yra ne pati šeima kaip tokia, o jos vertinimas. „Daromos dvi pagrindinės klaidos: šeima laikoma tik atskirų žmonių visuma ir apie ją kalbama tik kaip apie problemų vietą“, – teigia A. Bordignonas.
Jo teigimu, iš tiesų šeima yra strateginis švietimo, solidarumo ir ekonominio vystymosi pagrindas. Joje formuojasi pasitikėjimas, atsakomybė ir gebėjimas rūpintis kitais.
„Daromos dvi pagrindinės klaidos: šeima laikoma tik atskirų žmonių visuma ir apie ją kalbama tik kaip apie problemų vietą“, – teigia A. Bordignonas.
Autorius ragina keisti požiūrį – kalbėti ne apie šeimą, bet remtis šeima kaip atskaitos tašku. Tai reiškia vertinti visuomenės sprendimus per klausimą, ar jie stiprina žmonių tarpusavio ryšius. „Šeima nėra privatus reikalas – tai bendrasis gėris“, – pabrėžia jis.
Aiškindamas knygos paantraštę, A. Bordignonas teigia, kad šeima, kaip ir ekosistema, veikia tik tada, kai yra tinkamos sąlygos. Jei santykiai grindžiami pasitikėjimu ir tarpusavio pagalba, šeima stiprėja. Tačiau nepalanki ekonominė ar socialinė aplinka gali apsunkinti net stipriausių šeimų gyvenimą.
Todėl, pasak jo, šeimoms būtini ne tik vidiniai ištekliai, bet ir išorinė parama – veiksminga socialinė politika, švietimas, darbo galimybės. Taip pat svarbi ir dvasinė dimensija, padedanti suvokti gyvenimą platesniame kontekste.
Autorius pabrėžia, kad šeima neturėtų būti laikoma „socialine problema“, kurią reikia spręsti. Priešingai – tai aktyvus visuomenės dalyvis, kasdien kuriantis solidarumą ir ugdantis atsakomybę. „Šeimos nėra pasyvūs pagalbos gavėjai. Jos pačios kuria vertę – ugdo vaikus, rūpinasi silpnesniaisiais, stiprina bendruomenes“, – teigia A. Bordignonas.
AUTORIUS ragina visuomenę „žiūrėti šeimos akimis“, tai yra vertinti politiką, ekonomiką ir socialinius sprendimus per jų poveikį žmonių santykiams ir tarpusavio pagalbai.
Jis ragina visuomenę „žiūrėti šeimos akimis“, tai yra vertinti politiką, ekonomiką ir socialinius sprendimus per jų poveikį žmonių santykiams ir tarpusavio pagalbai.
Kalbėdamas apie konkrečias priemones, autorius išskiria būtinybę stiprinti šeimai palankią politiką: mokesčių sistemą, atsižvelgiančią į šeimos dydį, socialines garantijas, padedančias derinti darbą ir šeimos gyvenimą, bei būsto politiką.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad vien teisinių sprendimų nepakanka – būtinas ir visuomenės požiūrio pokytis. Senstančioje visuomenėje investicijos į šeimą yra būtinos siekiant užtikrinti ateitį.
„Šeimos revoliucija“ – tai kvietimas atkurti santykius, kurie, autoriaus teigimu, yra visos visuomenės pagrindas.
„Casa“: iniciatyva, skirta stiprinti šeimų ir institucijų partnerystę
Italijos „Šeimų forumo“ prezidentas, kalbėdamas apie šeimos politiką, pristatė projektą „Casa“, kuriuo siekiama stiprinti šeimų, bendruomenių ir institucijų bendradarbiavimą bei didinti aiškumą globos ir įvaikinimo klausimais.
Pasak jo, projektas „Casa“ (ital. comunità, alleanze, solidarietà, accoglienza – bendruomenė, partnerystė, solidarumas, priėmimas), įgyvendinamas visoje Italijoje, parodė, kad visuomenėje vis dar trūksta supratimo apie skirtumus tarp laikinos globos ir įvaikinimo.
A. Bordignonas paaiškino, kad sprendimas dėl įvaikinimo reiškia tėvų valdžios nutraukimą, todėl vaikui reikalinga nauja šeima visam laikui. Tuo metu laikinoji globa ar apgyvendinimas institucijoje taikomi tada, kai tėvų teisės yra sustabdytos arba apribotos, nes dar egzistuoja galimybė vaikui grįžti į biologinę šeimą.
Jis taip pat pažymėjo, kad vertinant konkrečius rezonansinius atvejus būtina turėti pakankamai informacijos, tačiau pabrėžė bendrą principą – šeima negali veikti izoliuotai nuo socialinės ir institucinės aplinkos, ypač susidūrusi su sunkumais.
Pasak A. Bordignono, būtina stiprinti šeimų ir institucijų partnerystę, įtraukiant bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas. Tokia partnerystė turėtų būti grindžiama atsakomybe, komunikacija ir solidarumu. „Atsiribojimas silpnina bendruomenes, kelia baimę ir mažina pasitikėjimą“, – teigė jis.
Anot autoriaus, projektas „Casa“ taip pat siekia suteikti šeimoms daugiau pasitikėjimo ir vilties, kad jos, bendradarbiaudamos su institucijomis ir organizacijomis, galėtų įveikti sunkumus, stiprėti ir prisidėti prie kitų šeimų stiprinimo.
