Pranciškonų kunigas Jeanas-Claude’as Chupinas (Žanas-Klodas Šiupenas), OFM, mirė 2026 m. balandžio 5 d., Velykų dieną, „Avinėlio bendruomenės“ pagrindiniuose namuose Sen Pjere, Prancūzijoje. Jam buvo 94 metai.
Jis buvo popiežių ir kardinolų bičiulis, tačiau pasirinko gyventi tarp benamių. Mylėdamas šv. Pranciškų, kartu su dominikonais įkūrė naują vienuoliją – „Avinėlio bendruomenę“, taip savo gyvenimu įkūnydamas krikščionišką paradoksą.
2023 metais, susirgus, jam paskambino popiežius Pranciškus ir pasakė: „Žinau, kad sergate, ir meldžiuosi už jus.“
Brolis Claude’as, kūręs „Avinėlio bendruomenę“ Argentinoje, atsakė ispaniškai: „Ačiū! Aš taip pat meldžiuosi už jus, kaip jūs visada prašote.“
Šios vienuolinės bendruomenės pagrindiniai namai yra Sen Pjere, tačiau ji veikia aštuoniose šalyse. Jos nariai gyvena tarp vargšų, eina nuo durų prie durų prašydami maisto, o jų liturgijose dera Rytų ir Vakarų katalikų apeigų elementai. Nors liko pranciškonas, kunigas Jeanas-Claude’as nuo pat pradžių buvo šios bendruomenės dalis, o 1994 metais jam buvo patikėtos oficialios pareigos.
Neturtas buvo didžioji meilė
Kunigo Jeano-Claude’o gyvenimas buvo neatsiejamas nuo vargšų – jis net dešimt metų gyveno kaip benamis.
„Kas Šv. Pranciškui buvo raupsuotasis, tai broliui Jeanui-Claude’ui – benamiai“, – sakė viena bendruomenės seserų. Po ilgų prašymų pranciškonų ordinas 1982 metais, kai jam buvo 50 metų, leido jam gyventi su benamiais, kartu palaikyti ryšį su „Avinėlio bendruomene“ laiškais ir per jos susirinkimus.
Gyvendamas gatvėje, jis savo misiją suvokė kaip pašaukimą su meile klausytis vargšų, o ne jiems pamokslauti. Kaip jis sakė 1989 metais: „Lenkimasis prieš Neturtingąjį, bet nelenkimasis prieš vargšą yra prieštaravimas, kurį privalome pašalinti iš savo gyvenimo.“
Kunigas Jeanas-Claude’as taip pat sakė: „Kodėl Dievas yra neturtingas? Nes jis yra meilė. O meilė reiškia, kad jis atiduoda save – nieko nepasilieka sau.“
2005 metais, būdamas 73 metų, jis vėl grįžo gyventi tarp benamių. Kartu su bendrakeleiviais pakvietė grupę afganų pabėgėlių apsigyventi drauge.
„Mums būtų garbė jus priimti, – sakė jie, kviesdami pabėgėlius. – Nesirūpinkite būstu – pasirūpinsime juo, nes esate mūsų svečiai.“
Gyvenimo centras buvo Evangelija
Pasakojama, kad gyvenimo pabaigoje šv. evangelistas Jonas savo pamoksluose kartojo tik vieną žodį – „Meilė“. Kunigas Jeanas-Claude’as kiekvieną homiliją pradėdavo žodžiais: „Evangelija! Evangelija! Evangelija!“
„Jis niekada nenukrypo nuo Evangelijos. Nuo tada, kai apsigyveno Sen Pjere, kiekvieną rytą skirdavo Evangelijai“, – pasakojo Mažesniųjų Avinėlio brolių prioras kunigas François-Dominique (Fransua-Dominikas).
Mažųjų Avinėlio seserų ir brolių ugdymas iš dalies vyko klausantis ir užrašant kunigo Jeano-Claude’o homilijas.
Vienas „garbės narių“ paaiškino, kodėl. Kanzaso Sičio (Kanzasas) emeritas arkivyskupas Josephas Naumannas (Džozefas Naumanas) sakė: „Man labai padėjo kunigo Jean-Claude’o taikytas Dievo žodžio apmąstymo būdas – jis leido Evangelijai pasiekti širdį.“
Tapęs emeritu arkivyskupas gyvena nedideliame name neturtingame Kanzaso Sičio rajone, šalia Mažesniųjų Avinėlio brolių bendruomenės.
Pašaukimas nuo vaikystės
Jeanas-Claude’as gimė 1931 m. rugsėjo 29 d. Būdamas 11 ar 12 metų jis patyrė įvykį, kurį visą gyvenimą vėliau prisiminė. Tądien jis pabudo savo lovoje namuose Vakarų Prancūzijoje verkdamas. Tėvams paklausus, kas nutiko, jis atsakė, kad šv. Pranciškus jį pakvietė sekti paskui. Pabudęs ant pagalvės taip pat rado pranciškonišką škaplierių. Nors tėvai vaikui aiškino, kad jis nukrito nuo lentynos, berniukas buvo įsitikinęs, kad tai Dievo ženklas.
„Šv. Pranciškus man davė draugystės ženklą“, – 2012 metais sakė jis. Šį įvykį kurį laiką buvo primiršęs, tačiau vėliau jį vėl prisiminė, kai, kaip pats sakė, jo kelyje kilo abejonių.
Jis taip pat pasakojo apie kitą patirtį, kai plaukdamas laivu prie Prancūzijos krantų galutinai įsitikino savo pašaukimu.
„Į pranciškonus įstojau visiškai atsiduodamas – tarsi naujai gimęs vilkėjau pranciškonų abitą, o mano širdis buvo pranciškoniška“, – sakė jis.
Naujas pašaukimo etapas
„Nuo pat pradžių šv. Pranciškus man atrodė žmogus, galintis mane nuvesti pas Jėzų“, – aiškino vienuolis. Šv. Pranciškus jį taip pat atvedė pas šv. Dominyką.
Bažnyčios tradicija teigia, kad šie du XIII amžiaus elgetaujančių ordinų įkūrėjai kartą susitiko ir apsikabino. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, po Antrojo Vatikano susirinkimo, šis susitikimas simboliškai atgijo kuriant „Avinėlio bendruomenę“, kai iš Paryžiaus į Vezelę buvo pasiųsta dominikonių seserų grupė.
Kunigas Jeanas-Claude’as vedė rekolekcijas seserims, tarp kurių buvo ir steigėja – mažoji sesuo Marie. Bendruomenėje nevartojamos pavardės ir titulai „motina“ ar „tėvas“ – visi vadinami „mažuoju broliu“ ir „mažąja seserimi“. Jis taip pat susitiko su dominikonų kunigu Christophu Schonbornu (Kristofu Šionbornu), kuris vėliau tapo kardinolu.
„Mažoji sesuo Marie ir jis buvo labai vieningi, tačiau kartu ir vienas kitą taisė, – dalinosi kardinolas Schonbornas. – Tai prisidėjo prie bendruomenės brandos ir ugdė laisvės dvasią.“
Kardinolas vadovaus jo laidotuvių Mišioms.
Kunigas Jeanas-Claude’as mirė per Velykas Vakarinės maldos metu, bendruomenės nariams susirinkus aplink jį ir giedant „Magnificat“ – tai buvo rami ir prasminga gyvenimo pabaiga.
