Šio sekmadienio liturgija mums pateikia nuostabų Gerosios Naujienos, skirtos visai žmonijai, puslapį – Palaiminimų Evangeliją. Tai yra šviesos, kurias Viešpats įžiebia istorijos sutemose, atskleisdamas Tėvo išganymo sumanymą, kurį jis Šventosios Dvasios galia įgyvendina per Sūnų, pažymėjo Leonas XIV, kreipdamasis į vidudienio maldos susitikimo Šv. Petro aikštėje dalyvius.
Kalno pamoksle (žr. Mt 5, 1–12), pasak popiežiaus, Kristus savo mokiniams perdavė naująjį įstatymą, įrašytą ne akmenyje, o jų širdyse: tai įstatymas, kuris atnaujina mūsų gyvenimą ir daro jį gerą, net ir tada, kai pasauliui jis atrodo nesėkmingas ir varganas.
Tik Dievas gali pavadinti vargšus ir kenčiančius palaimintais, nes jis yra aukščiausias gėris, kuris su begaline meile visiems save dovanoja. Tik Dievas gali pasotinti tuos, kurie siekia taikos ir teisingumo, nes jis yra teisingasis pasaulio teisėjas ir amžinos taikos autorius. Tik Dieve romieji, gailestingieji ir tyros širdies žmonės randa džiaugsmą, nes jis yra jų laukimo išsipildymas. Persekiojimo metu Dievas yra išgelbėjimo šaltinis, tarp melo jis yra tiesos inkaras. Todėl Jėzus kviečia džiaugtis ir būti linksmais ( žr. Mt 5, 12).
Šie palaiminimai lieka paradoksalūs tiems, kurie mano, kad Dievas yra kitoks nei jį atskleidžia Kristus. Manantys, kad valdingieji visada bus žemės šeimininkai, nustemba išgirdę Viešpaties žodžius. Kas įpratęs manyti, kad laimė priklauso turtuoliams, tas gali galvoti, kad Jėzus gyvena iliuzijoje. Tačiau apgaulė slypi būtent tikėjimo Kristumi stokoje. Jis yra vargšas, kuris dalijasi savo gyvenimu su visais, skausme ištveriantis romusis, iki mirties ant kryžiaus persekiotas taikdarys.
Šie palaiminimai lieka paradoksalūs tiems, kurie mano, kad Dievas yra kitoks nei jį atskleidžia Kristus.
Taip Jėzus apšviečia istorijos prasmę: ne tos, kurią parašė nugalėtojai, bet tos, kurią Dievas įgyvendina gelbėdamas prispaustuosius. Sūnus mato pasaulį su Tėvo meilės realizmu, o kitoje pusėje yra, kaip sakė popiežius Pranciškus, „iliuzijų profesionalai. Nereikia eiti paskui juos, nes jie negali mums suteikti vilties“ (2019 m. vasario 17 d.„Viešpaties angelas“). Dievas, priešingai, šią viltį suteikia pirmiausia tam, kurį pasaulis atmeta kaip beviltišką.
„Brangūs broliai ir seserys, Palaiminimai mums tampa laimės įrodymu ir skatina mus paklausti savęs, ar mes ją laikome nusiperkamu pasiekimu, ar dovana, kuria galima dalytis. Ar mes laimę randame daiktuose, kurie yra vartojami, ar santykiuose, kurie mus lydi.
„Dėl Kristaus“ (žr Mt 5, 11) ir dėka jo išmėginimų kartėlis virsta išganytųjų džiaugsmu: Jėzus nekalba apie tolimą paguodą, bet apie nuolatinę malonę, kuri visada mus palaiko, ypač kentėjimo valandą. Palaiminimai išaukština nuolankiuosius ir išsklaido išdidžiuosius (žr. Lk 1, 51–52). Prašykime užtarimo iš Mergelės Marijos, Viešpaties tarnaitės, kurią visos kartos vadina palaiminta, kvietė popiežius Leonas „Viešpaties angelo“ vidudienio maldos susitikimo metu.
