Evangelijoje pagal Matą yra Jėzaus Kalno pamokslas, prasidedantis vienuolika palaiminimų: palaiminti beturčiai dvasia, liūdintieji, romieji; palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; palaiminti gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai; palaiminti persekiojamieji (plg. Mt 5, 1–12). Šie palaiminimai yra tarsi vėliava, rodanti kelią į tikrą gyvenimą. Būsime tikrai palaiminti, jei gyvensime šių palaiminimų šviesoje, arba mūsų gyvenimas suduš, jei gyvensime pagal pasaulio dvasią.
Jėzaus palaiminimai yra priešingybė tam, kokį gyvenimo būdą siūlo pasaulis: būti galingiems, turtingiems ir besimėgaujantiems kūniškais malonumais. Valandėlę sustokime ir pamąstykime, ką laimina mūsų Viešpats.
Tarp Jėzaus palaiminimų pirmoje vietoje yra palaiminimas turintiems beturčio dvasią (Mt 5, 2). Kas gi yra tas beturtis dvasia? Juo gali būti net ir turtingas žmogus. Beturtis dvasia – tai nuolankus žmogus, kuris mato savo silpnumą, menkumą, bet dėl to nenusimena ir dar labiau glaudžiasi prie Dievo.
„Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 4). Jėzus laimina ne verkšlenančius dėl menkiausio nepasisekimo, bet tuos, kurie liūdi, matydami aplinkui kerojantį blogį, matydami žmones, gyvenančius be Dievo, be meilės artimui ir mylinčius tik save pačius.
„Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Kokią žemę paveldės romieji? Ta žemė – tai dangus. Romus žmogus jau dabar, gyvendamas žemėje, patiria dangų, nes jo akys nuolat į jį pakeltos. Romusis nesusierzina ir nepraranda kantrybės dėl patiriamų sunkumų. Jėzus ne tik mokė romumo, bet ir paliko tobuliausią romumo pavyzdį; nukryžiuotas meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Taip pat ir romus žmogus net kentėdamas nepraranda ramybės ir savo priešams linki tik gero.
„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Jėzus sako, kad palaiminti yra ne teisieji, bet tik trokštantys teisumo. Labai sunku būti visiškai teisiam, bet su Dievo pagalba siekti teisumo visiškai įmanoma. Dėl to reikia dažnai prisiminti Dekalogą. Prisimenu, vaikystėje buvau tėvų išmokytas vakarais meldžiantis sukalbėti ne tik maldas: „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, bet ir Dešimt Dievo įsakymų. Vaiko sąmonėje turėjo įsitvirtinti teisumo nuostata – gyventi Dievo šviesoje.
Jėzaus palaiminimai yra priešingybė tam, kokį gyvenimo būdą siūlo pasaulis.
„Palaiminti gailestingieji“ (Mt 5, 7). Jėzus žinojo, kad jo sekėjai pasaulyje matys daug žmones kamuojančio blogio, ir kvietė tuos kenčiančius ir daug ko stokojančius mylėti. Didelės pagarbos verti Carito moterys ir vyrai, maltiečiai ir samariečiai, kurie stengiasi padėti vargstantiems žmonėms. Jie tikrai yra verti šio Jėzaus palaiminimo.
„Palaiminti tyraširdžiai“ (Mt 5, 8). Pasaulio vaikams sunkiai suprantamas ir dar sunkiau priimtinas širdies tyrumas, bet jis būtinas, kad būtume ištikimi Dievo vaikai.
„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Jėzus atėjo į žemę atnešti taikos ir nori, kad ir mes būtume taikos nešėjais. Mūsų pareiga aplink save kurti taiką: taikyti besiginčijančius ir besikivirčijančius žmones, atleisti, jei tampame nuskriausti.
„Palaiminti persekiojamieji“ (Mt 5, 10). Jėzus žinojo, kad ne tik jo, bet ir jo sekėjų laukia dideli išbandymai: dėl savo tikėjimo jie bus nekenčiami ir persekiojami. Todėl kvietė ne tik išlaikyti ramybę, bet net ir džiaugtis, nes „laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 12).
Pasitikrinkime, ar gyvename Jėzaus palaiminimų šviesoje.
