Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės liturginio šventimo metu Bažnyčia iš naujo išgyvena Didžiojo Ketvirtadienio slėpinį Velykų šviesoje.
Galima įsivaizduoti, kokioje atmosferoje Jėzus šventė paskutinę vakarienę. Visoje Jeruzalėje buvo ruošiamasi Velykoms. Daugybė avinėlių buvo papjauti Šventykloje ir vėliau pasidalinti šeimose. Namuose buvo pirmoji neraugintos duonos šventė. Moterys kruopščiai valė namus nuo bet kokio praėjusių metų raugo, kad po aštuonių dienų priimtų naująjį raugą. Šiomis apeigomis jau daugelį amžių buvo gyvai atmenamas išlaisvinimas iš Egipto nelaisvės. Tą dieną Viešpats „perėjo“ savo tautą, kad ją padarytų laisva tauta. Vėliau, prie Sinajaus kalno, Jis sudarė su ja Sandorą, o tauta šiai Sandorai įsipareigojo. Visoms ateinančioms kartoms švęsti Velykas – tai įžengti į šią Sandorą ir gyventi naujai. Gyvai atminti – tai ne tiesiog prisiminti, tai išgyventi šiandien nenuilstamą Dievo darbą, kuris daro žmones laisvus.
Savo paskutines gyvenimo akimirkas Jėzus pasirinko įrikiuoti į šią Sandoros ir išlaisvinto gyvenimo perspektyvą: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“. Jis kalba apie savo mirtį ir išliejamą kraują. Savo mirčiai jis suteikia Aukos Sandoros su Dievu prasmę. Joks žydas, net mokiniai, negalėjo įsivaizduoti Kristaus Kančios kaip aukos. Jėzus nėra kunigas, jis nekilęs iš Levio giminės, be to jo nukankinimas vyko ne Šventykloje, jo gyvybė užgeso net už Jeruzalės sienų. O gi vien kunigas galėjo aukoti aukas Dievui ir tik Šventykloje. O svarbiausia, Izraelio tautos sampratoje žmogaus mirtis negalėjo būti patinkanti Dievui auka. Kurie ieškojo Jėzaus mirties ir nukankino niekada nemanė, kad aukoja auką. Jų tikslas – tiesiog atsikratyti negeru žydu, kuris trikdė Izraelio tautos gyvenimą ir religiją.
Jėzus savo mirčiai suteikė naujosios Sandoros aukos prasmę, žodžiui „auka“ suteikdamas kitą prasmę.
Vis dėlto, Jėzus savo mirčiai suteikė naujosios Sandoros aukos prasmę, žodžiui „auka“ suteikdamas kitą prasmę. Ir čia jis įsirikiuoja į pranašo Ozėjo liniją: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos“ (Oz 6, 6). Sekant Ozėjumi, tikroji žodžio „aukoti“ prasmė yra pažinti Dievą ir su juo supanašėti, atliekant gailestingumo darbus. Jėzus atėjo parodyti iki kur siekia ištikima Dievo meilė ir gailestingumas – jis net atleidžia tiems, kurie nužudo Gyvenimo mokytoją. Norintys žvelgti į nukryžiuotąjį ir jame atpažinti Dievo veidą, tampa Kristaus broliai. Jie ima pažinti Dievą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, ištikimos meilės ir gailestingumo Dievą, ir savo ruožtu jie gali pamažu tapti tokie. O tai ir yra būti laisvu.
Štai naujas gyvenimas į kurį esame kviečiami, simbolizuojamas duona be raugo. Katalikų Bažnyčia Eucharistijos šventime naudoja neraugintos duonos ostijas. Sakydamas: „Imkite, tai mano kūnas“, Jėzus turėjo rankose neraugintą duoną. Šitaip jis skelbė naują būdą būti žmogumi, tyru, t. y., laisvu. Jis kviečia, kaip teigiama laiške Efeziečiams, „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesios šventume“ (Ef 4, 24).
Jėzus gali būti lyginamas su Velykų avinėliu, tik ne taip, tarsi jis būtų papjauta Dievui patinkanti auka, o taip, kad Velykų avinėlio kraujas ženklino Sandorą tarp Dievo išlaisvintojo ir tautos. Naujasis Velykų avinėlis, atskleisdamas tikrąjį Dievo Veidą, išlaisvina žmones iš visų klaidingų Dievo įvaizdžių ir tik dabar Sandora tampa galima. Kadangi Kristus yra Sandoros įsikūnijimas, visus šiuos įvykius jis gali išgyventi laisvai. Jo laisvanoriškas mirties prisiėmimas yra laisvės aukštuma. Jis tam turėjo jėgos, nes nė akimirkos nesuabejojo savo Tėvu. Į šį kelią jis kviečia žmones. Peržengdamas mirties slenkstį, jis tampa gyvoji Duona, tikroji mana, neišsenkantis maistas per amžių amžius. Kūnas tampa gyvenimo duona.
