Kaip iš tiesų galėtum tikėti mirusiųjų prisikėlimu, jeigu jau dabar savo širdimi ir kūnu nenujaustum šio slėpinio ženklų? Tai ne akinantys dvasios nušvitimai, ne ypatingos įžvalgos pro neregimybės uždangą, o veikiau vos juntamas nuojautos virpesys, jog būna valandų, kai gyvenimas ir meilė iš tiesų virsta sinonimais, kad yra akimirkų, kurios niekad neišblės, kad esama džiaugsmo, kurio niekas iš mūsų neatims, kad egzistuoja neusdrumsčiama santarvė tarp Dievo ir žmogaus.
Jeigu tavo nuotykis jau atvedė tave iki čionai ir jeigu tau dabar pasitaikytų proga kam nors kalbėti apie prisikėlimą, iš savo pašnekovo akių suprasi, kad tai, ką sakai, nėra tušti tauškalai.
Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė
