Jėzus save vadina duona – tuo, kas mums yra būtiniausia ir esmingiausia. Tik jis gali tapti maistu kitam – tai nuostabioji Eucharistijos dovana, rugpjūčio 8 dienos „Viešpaties angelo“ vidudienio susitikime sakė popiežius Pranciškus maldininkams Šv. Petro aikštėje komentuodamas sekmadienio Evangelijos skaitinį (Jn 6, 41–51).
„Aš esu gyvybės duona“ – šiuos žodžius Jėzus ištaria, primena popiežius, tiems žmonėms, kurie regėjo duonos padauginimo stebuklą. Jėzus kviečia kokybiniam šuoliui: priminęs Dievo duotą maną, kuri padėjo protėviams išgyventi dykumoje, duonos simbolį pritaiko sau pačiam.
Ką reiškia gyvybės duona? Mums reikia duonos, kad išgyventume. Alkanas neprašo rafinuoto ir brangaus maisto, prašo duonos. Neturintis darbo neprašo didžiulio atlyginimo, tačiau tokio, kuris užtikrintų duoną. Jėzus save vadina duona – tuo, kas būtiniausia, reikalingiausia, esmingiausia kiekvienos dienos gyvenime. Ir priduria, kad ne bet kokia duona, esančia greta kitų, tačiau gyvybės duona.
Kitaip tariant, be jo mes negyvename, tik gyvuojame. Tik jis gali pamaitinti mūsų sielą, atleisti blogį, kurio vieni negalime įveikti. Tik jis leidžia jaustis mylimais tada, kai visi kiti nuvilia, mylėti ir atleisti tada, kai sunku. Tik jis suteikia širdžiai trokštamą taiką ir amžinąjį gyvenimą tada, kai baigiasi žemiškasis.
„Aš esu gyvybės duona“. Jėzus pasitelkė ne samprotavimą ar įrodinėjimą, bet, kaip dažnai darydavo, vaizdinį palyginimą. Duonos palyginimu jis apibendrino visą savo esatį ir misiją, kuri galutinai išryškėjo paskutinės vakarienės metu. Jėzus žino, jog Tėvas jo prašo ne vien pamaitinti žmones, bet ir dovanoti save patį, savo gyvenimą, savo kūną ir širdį tam, kad ir mes galėtume iš tiesų gyventi.
Todėl Eucharistijos dovana kelia tokią nuostabą. Niekas šiame pasaulyje, kad ir kaip mylėtų kitą žmogų, negali tapti jo maistu. O Dievas taip padarė – dėl mūsų. Atgaivinkime, kvietė popiežius, šią nuostabą pagarbindami gyvybės Duoną, nes adoracija pripildo gyvenimą nuostabos.
Tačiau Evangelijoje skaitome, jog žmonės vietoj nuostabos pradėjo piktintis. Jie galvoja: jį pažįstame, pažįstame jo šeimą. Kaip jis gali sakyti: aš esu duona, nužengusi iš dangaus? Galbūt ir mes kartais panašiai pasipiktiname. Mums būtų patogesnis toks Dievas, kuris yra kažkur toli, nesikiša į mūsų reikalus, kuriuos norime tvarkytis patys. Tačiau Dievas tapo žmogumi, įžengė į pasaulio konkretumą, jį domina visas mūsų gyvenimas: jausmai, dienos eiga, darbas, kiekvienas dalykas. Jam galime pasakoti apie visa tai, Jėzus trokšta tokio artimo ryšio su mumis. Jis, kuris yra duona, nenori būti nustumtas į šalį, laikomas antraeile aplinkybe, kuri atsimenama kartas nuo karto, iškilus reikalui.
„Aš esu gyvybės duona“. Nors kartą per dieną valgome kartu, galbūt vakare, su šeima, po darbo ar studijų dienos. Būtų gražu, prieš atsilaužiant duonos, pakviesti ir Jėzų, gyvybės duoną, paprastai paprašyti palaiminti tai, ką padarėme ir ko nepavyko padaryti. Pakvieskime jį į savo namus, melskimės namų stiliumi. Jėzus dalyvaus mūsų valgyme, padės numalšinti mūsų alkį didžiausia meile, sakė Šventasis Tėvas.
„Tegu Mergelė Marija, kurioje Žodis tapo Kūnu, mums padeda kiekvieną dieną auginti draugystę su Jėzumi, Gyvybės Duona“, – pridūrė popiežius.
