Jau daugiau nei keturis šimtmečius basieji karmelitai yra Lietuvos dvasinio kraštovaizdžio dalis, o jų istorija – kupina staigių posūkių, lūžių ir sugrįžimų – išlieka gyva tiek visos Lietuvos tikinčiųjų atmintyje, tiek Vilniaus erdvėje.
Būtent basieji karmelitai sukūrė vieną svarbiausių buvusios Abiejų Tautų Respublikos šventovių – Aušros Vartų koplyčią, kuri iki šiol yra Vilniaus simbolis ir tūkstančių piligrimų maldos vieta. Nors po karo karmelitai buvo priversti palikti miestą, dvasinis jų buvimas niekada neišblėso, o šiųmetės sukaktys primena apie gilias Karmelio šaknis Lietuvoje.
Priverstinis sustojimas pakeliui į Persiją
Pirmieji basieji karmelitai į LDK atvyko 1604 m. rugsėjo 23 d., kai keturi vienuoliai – tėvai Paulius Simonas Rivarola, Jonas Tadas Roldan, Vincentas Gambart ir brolis Jonas Angeli – misijinės kelionės į Persiją metu apsistojo Vilniuje. Vilnius nebuvo jų kelionės tikslas, bet priverstinis sustojimas: neramūs laikai, karai ir maras neleido tęsti kelionės. Tačiau dviejų mėnesių vienuolių viešnagė buvo lemtinga.
Po daugiau nei 20 metų – 1626 m. rugsėjo 29 d. – karmelitai Vilniuje įsikūrė jau visam laikui. Jų įsikūrimas tapo vienu svarbiausių įvykių Vilniaus katalikams, nes būtent karmelitai pirmieji atkreipė dėmesį į Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, kabantį miesto vartuose, visai šalia jų statomo vienuolyno. Gavę miesto magistrato sutikimą, vienuoliai nusprendė pastatyti unikalią šventovę – koplyčią, įrengtą ne monumentalioje šventovėje, o miesto vartuose. Taip Aušros Vartai tapo ne tik viena garsiausių Abiejų Tautų Respublikos šventovių, bet ir miesto vizitine kortele.
Vilnius buvo Ordino lietuviškosios šakos centras, tačiau basieji karmelitai vienuolynus steigė ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyse. Netrukus įsikūrė konventai Glubokoje, Gardine ir Kaune, o vėliau ir kitose vietose. 1734 m. buvo įkurta nepriklausoma Lietuvos šv. Kazimiero provincija, kas patvirtina Karmelio reikšmingumą regiono religiniame gyvenime.
Vietų, susijusių su basųjų karmelitų gyvenimu ir veikla Lietuvoje, yra ne viena, o susidomėjimas jų istorija ir dvasingumu Vilniuje tebėra gyvas. Mieste veikia Trečiojo karmelitų ordino bendruomenė, kurios nariai prisiėmė didelę dalį šio ypatingo jubiliejaus renginių visoje Lietuvoje organizavimo.
2026-ųjų jubiliejus: istorijos ir dvasingumo šventė
– 2026 m. karmelitai Lietuvoje mini trigubą jubiliejų: 400 metų nuo ordino įsikūrimo Lietuvoje, 300 metų nuo šv. Kryžiaus Jono kanonizacijos bei 100 metų nuo jo paskelbimo Bažnyčios mokytoju. Minėjimo programoje numatėme dvasinius ir kultūrinius renginius Vilniuje, Kaune, Šiluvoje ir kitose su Karmelio istorija susijusiose vietose, – sako minėjimų bendraorganizatorius Andrius Alekna.
– Jau įvykę įvykiai – tai, be kita ko, iškilmingos šv. Mišios Vilniuje ir Kaune sausio mėnesį, kuriose dalyvavo Ordino generolas Miguel Márquez Calle OCD, taip pat Jūratės Micevičiūtės naujos knygos apie šv. Kryžiaus Joną pristatymas Vilniaus knygų mugėje. Gegužę įvyko piligriminė kelionė į buvusį basųjų karmelitų vienuolyną Antalieptėje, kur apžiūrėjome vienuolyną ir klausėmės konferencijos. Vasarą dar keliavome į Krikštėnus ir Paštuvą, kur susitikome su seserimis karmelitėmis ir klausėmės liudijimų apie jų bendruomenių gyvenimą. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje Šiluvoje vyko rekolekcijos, kuriose keliavome kartu su šv. Kryžiaus Jonu. Liepą Vilniuje šventėme karmelitams labai svarbaus šventojo pranašo Elijo šventę. Rugsėjį Kaune karmelitai ir Karmelio bičiuliai buvo susirinkę į II-ąjį Karmelitų dvasingumo kongresą.
Šie jubiliejinių metų susitikimai atskleidė tiek dvasinę Karmelio pusę, tiek jo ženklus Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Iki metų galo dar laukia spalio mėnesį Vilniuje įvyksiantys šv. Jėzaus Teresės atlaidai, o lapkritį – Visų Karmelio Šventųjų šventė. Jubiliejus vainikuos šv. Kryžiaus Jonui skirtas savaitgalis Kaune gruodžio mėnesį su konferencija ir iškilmingais atlaidais.
Nutrūkusi istorija
Pirmasis basųjų karmelitų istorijos etapas Lietuvoje baigėsi carinės valdžios vykdytu vienuolynų uždarymu 1842 m. Ordino sugrįžimo teko laukti iki išsivadavimo iš carinės Rusijos. 1924 m. tuometinis provincijolas t. Jėzaus Andrius (Andrzej Gdowski) vyskupui Jurgiui Matulaičiui pateikė prašymą dėl vienuolyno atkūrimo. Galiausiai karmelitai į Vilnių grįžo tik po šešerių metų, įsipareigodami per šešerius metus atlikti kapitalinį vienuolyno remontą, kuris buvo įkainotas 168 tūkst. zlotų.
Po dar šešerių metų arkivyskupas Romualdas Jałbrzykowskis oficialiai perdavė šv. Teresės bažnyčią kartu su Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčia ir visu priklausančiu turtu vienuoliams. Nuo tos akimirkos šventove vėl ėmė rūpintis basieji karmelitai. Tačiau tai nebuvo paprastas metas – artėjo karas.
Vokiečių okupacijos laikotarpis Vilniaus vienuolynui buvo ypač sunkus. Pirmaisiais mėnesiais koplyčia ir vienuolynas buvo atviri visiems, kuriems reikėjo pagalbos, taip pat – dėka tuometinio parapijos klebono t. Andrzejaus Gdowskio – ir besislapstantiems žydams.
Tačiau netrukus ir patiems karmelitams iškilo pavojus. 1942 m. kovo 26 d. visi vienuoliai buvo suimti ir įkalinti Lukiškėse. Iš ten dalis jų buvo išvežti į Šaltupio darbo stovyklą, dalis – į Panevėžiuką prie Kauno.
Į Vilnių jie sugrįžo tik 1944 m. rugpjūtį, tačiau ilgai likti vienuolyne prie Aušros Vartų jiems nebuvo lemta. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai komunistinė valdžia sugriežtino kursą Bažnyčios atžvilgiu, karmelitai – kaip ir kitos vienuolijos – buvo priversti palikti miestą. Tie, kurie liko Sovietų Sąjungos okupuotuose kraštuose, dažnai už savo sprendimą turėjo sumokėti metais lageryje.
Grįžimas į Kauną
– Pirmosios atsikūrusioje Lietuvoje – 1994 m. Paštuvoje – įsikūrė seserys basosios karmelitės. Žinau, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę basieji karmelitai nesėkmingai bandė grįžti į Vilnių. Tačiau pakvietus vyskupui grįžome į Kauną, į Šv. Kryžiaus bažnyčią. Mūsų bendruomenė nedidelė, įvairiatautė, priklausome Varšuvos Basųjų karmelitų provincijai. Vienuolynas atsikūrė 2017 m., tačiau Ordino atgimimas Lietuvoje prasidėjo anksčiau – nuo tų, kurie, kaip ir aš, stojo į basuosius karmelitus, nors Ordino čia dar nebuvo. Formaciją praėjau Ispanijoje, taip pat kurį laiką Lenkijoje. Šiuo metu Kaune esame keturi lietuviai ir du lenkai, – sako t. Vidas Labanauskas OCD.
– Kauno bendruomenės atsikūrimas susijęs viena, mano manymu, įdomia istorija. Basųjų karmelitų istorijoje Lenkijoje labai reikšmingą vaidmenį suvaidino šv. Rapolas Kalinauskas. Jis iš esmės atkūrė Ordiną tuose kraštuose, būtent jis atstatė vienuolyną ir įkūrė seminariją Vadovicuose. Pasakojama, kad jis sakęs, kad šios seminarijos išugdyti karmelitai atkurs Ordiną ir Lietuvoje. Atsitiko taip, kad t. Emilian Bojko baigė Vadovicų seminariją. Šie šv. Rapolo žodžiai jam labai įstrigo ir – kai iškilo klausimas dėl vykimo į Lietuvą – jis savo noru pasisiūlė, nors jau buvo visai nebe jaunas žmogus. Šis karmelitų ryšys su Lietuva iki šiol jaučiamas labai realiai. Ir manau, kad mums jis labai reikalingas, – priduria Andrius Alekna.
Ar karmelitai sugrįš į Vilnių?
– Gailestingumo Motinos paveikslas yra labai artimas Ordino dvasingumui, tai rodo jau pats mūsų pavadinimas: Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos basųjų karmelitų brolių ordinas. Todėl mums tai ypatinga vieta ne tik dėl to, kad karmelitai buvo šios šventovės iniciatoriai ir statytojai, bet ir dėl marijinio mūsų dvasingumo pobūdžio, – paaiškina t. Vidas.
Karmelitas labai norėtų, jog Ordinas vieną dieną grįžtų prie Aušros Vartų:
– Tai simbolinė šventovė, esanti miesto vartuose. Manau, kad mūsų Ordinas, veikiantis daugelyje pasaulio šalių, galėtų vėl jai daug duoti. Mūsų bendruomenė Kaune nedidelė, bet Mišias aukojame ne tik lietuvių, bet ir lenkų, ispanų, lotynų kalbomis. Esame atviri visiems, ieškantiems Dievo, nepriklausomai nuo tautybės ar pažiūrų. Esu tikras, kad tokia daugiatautė bendruomenė, kurioje bendradarbiauja žmonės iš įvairių kultūrų – ne tik lenkai ir lietuviai, nes mūsų Ordine yra daug ispanų, italų, o pastaruoju metu Ordinas labai dinamiškai vystosi Indijoje – galėtų miestui duoti labai daug. Tačiau viskam Dievo valia, – pastebi karmelitas.
Basieji karmelitai kviečia kartu švęsti jubiliejinius metusir spalio 18 d. dalyvauti šv. Jėzaus Teresės (Avilietės) atlaiduose Vilniaus šv. Teresės bažnyčioje. Po šv. Mišių visi laukiami bažnyčios Piligrimų centre vyksiančioje Ordino steigėjai šv. Jėzaus Teresei, jos dvasiniam mokymui ir Ordino istorijai Vilniuje skirtoje šventėje.
Atlaidų programa:
Šv. Mišios (Šv. Teresės bažnyčioje)
09.00 val. – lenkų k.
11.00 val. – lietuvių k. (šv. Mišias aukos Vilniaus arkivyskpas metropolitas Gintaras Grušas)
13.00 val. – lenkų k. (šv. Mišias aukos Emilian Boiko OCD)
15.00 val. – lietuvių k.
Šv. Teresės diena (Piligrimų centre)
12:30 – Įžanginis žodis
13:00 – I konferencija. „Vilniaus šv. Teresės bažnyčia ir jos kūrėjai“, dr. Tojana Račiūnaitė
14:00 – Pietų pertrauka (vaišinsime karmelitiška koše)
14:40 – II konferencija. „Nutrūkusi istorija: basieji karmelitai Lietuvoje (1927–1961)“, Ilona Lewandowska
15:30 – Kavos pertrauka
15:50 – III konferencija. „Dvasių skyrimas šv. Jėzaus Teresės mokyme“, dr. Vidas Labanauskas OCD
16:30 – 17:30 – Agapė ir pokalbiai
