Ką reiškia 45 metus sąžiningai dirbti ir auginti vaiką su sunkia negalia? Vienai mamai tai reiškė pasiaukojimą, nuolatinį rūpestį ir atsisakymą pilnavertiškai dalyvauti darbo rinkoje. Tačiau šiandien jos pastangos atrodo tarsi nepastebėtos – senatvės pensija vos skiriasi nuo tų, kuriuos gauna darbo stažo neturintys žmonės. Ar tikrai valstybė tinkamai vertina tokias situacijas?
Šiandien vienos mamos istorija, kuri gyvena su dviguba negalia. Jos negalia – tai ne tik fiziniai ar sveikatos apribojimai, bet ir gyvenimo draugija su sunkios negalios vaiku. Būtent dėl šios priežasties ji pasirinko ne lengviausią kelią – auginti vaiką namuose, o ne atiduoti į globos įstaigą. Tai buvo jos pasirinkimas, paremtas meile ir pasiryžimu.
Tačiau pasirinkimas atnešė aukų. Kad užtikrintų savo vaikui tinkamą priežiūrą, mama praleido daugybę darbo valandų, atsisakė karjeros galimybių ir, galiausiai, prarado dalį darbo stažo. Nors sukauptas stažas – 45 metai – atrodo įspūdingai, šiandien tai neatsispindi jos senatvės pensijoje. Pensijos dydis – švelniai tariant – neatitinka nei jos įdėtų pastangų, nei gyvenimo realijų. Jis beveik toks pat, kokį gauna tie, kurie neturi darbo stažo.
Kyla klausimas – kaip galėjo taip nutikti? Ar valstybė atsižvelgia į tokias situacijas? Akivaizdu, kad ne. Ši istorija atspindi didesnę problemą – sisteminį neteisingumą, su kuriuo susiduria tėvai, auginantys vaikus su sunkiomis negaliomis. Nepakanka tik užtikrinti išmokas ar kompensacijas – būtina peržiūrėti pensijų skaičiavimo tvarką, kad tokie žmonės nebūtų užmiršti.
Tačiau motinos pasirinkimas atnešė aukų.
Nevyriausybinės viešosios naudos organizacijos, kreipėsi į sprendimų priėmėjus, kad ši problema būtų iškelta į viešumą ir sprendžiama. Ar įmanoma peržiūrėti senatvės pensijų skaičiavimo mechanizmą? Ar valstybė gali atsižvelgti į tėvų, ypač motinų, kurios visą gyvenimą rūpinosi vaikais su negalia, pastangas? Tikime, kad atsakymai į šiuos klausimus egzistuoja, tačiau tam reikia politinės valios.
Ši problema nėra vienintelė. Tikime, kad tokių istorijų yra ir daug daugiau. Kuo daugiau balsų bus išgirsta, tuo didesnė tikimybė sulaukti pokyčių. Mama, apie kurią pasakojame, yra pavyzdys. Ji užaugino vaiką, kurio negalia reikalavo viso dėmesio. Ji dirbo, kiek galėjo, nepaisant visų sunkumų. Ir vis dėlto jos pastangos šiandien atrodo nuvertintos. Tokios istorijos neturi kartotis – būtina užtikrinti, kad tėvai, auginantys vaikus su negalia, būtų tinkamai įvertinti.
Tai ne tik finansinis klausimas. Tai klausimas apie teisingumą, empatiją ir pagarbą tiems, kurie aukojasi dėl savo vaikų ir dėl visuomenės. Pokyčių reikia dabar, nes šios istorijos – mūsų visų atsakomybė.
