Vakar, per Šventą Agotą, po rytmetinių šv. Mišių Kretingos katalikų bažnyčioje buvo laiminama pačių parapijiečiių parūpinta duona: 300 mažų jos kepalėlių iškepė Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Kretingos filialo bendruomenė, 150 kepalėlių savo krašto žmonėms iškepė vydmantiškė Gražina Katkuvienė. Kitos bendruomenės taip pat savaip paminėjo šią Lietuvoje populiarią šventąją.
Noras dalintis gerumu
G. Katkuvienė pasakojo, kad vakar rytą su pilnu krepšiu duonos kepalėlių išskubėjusi į šv. Mišias Kretingos bažnyčioje, mat, išvykus jų parapijos klebonui Karoliui Petravičiui, buvo svarbu, kad duona būtų palaiminta būtent tą dieną. „Kaipgi kitaip – jei palaimins ne per Šv. Agotą, o kitą dieną, tai jau nebebus toji svarbi intencija“, – įsitikinusi moteris.
Palaimintos duonelės estetiškuose drobiniuose maišeliuose, kurių iš anksto pati ir pasiuvo, peltakiavo, dar ir padabino juostelėmis, ji sakė, palikusi draugams ir pažįstamiems Kretingoje, tačiau didžiumą parvežė į Vydmantus, kur išdalins žmonėms per kito sekmadienio pamaldas jų koplyčioje.
Juodą duoną Šv. Agotos dienai G. Katkuvienė sakė kepusi iš ruginių miltų ir vandens, šiek tiek pagardinusi druska ir cukrumi. „Bet juk ne valgymui ji skirta, o tam, kad apsaugotų namus ir mus pačius nuo nelaimių. Ir tuo gerumu norisi dalintis su aplinkiniais, kad visi ramiai ir saugiai gyventume, – kalbėjo vydmantiškė. – Mūsų šeimoje, prisimenu iš savo vaikystės, duona buvo laikoma ypatingu valgiu: sėsdami prie pietų, vakarienės stalo persižegnodavome ir pradėdavome valgį nuo duonos, per pusryčius duoną kasdavome išvien su pusmarškone koše. Juodą ruginę duoną duonkepėje kepdavo tik sykį per mėnesį: kepalai būdavo sudėti vėsioje vietoje ant lininės paklodės. Juo ilgiau stovėdavo, juo brandesnė ir skanesnė buvo toji vaikystės duona.“
O palaimintą Agotos duoną laikydavę ant balkių, į skepetą įvyniotus gabalėlius nešiodavosi kišenėse. Dabar, sakė Gražina, jų namuose ši duonelė saugoma svetainės indaujoje, kiekvienas namiškis nešiojasi ir vežiojasi jos gabalėlį su savimi rankinėse, automobiliuose.
Puoselėja bendrystės tradicijas
Tradiciškai Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro pedagogai ir mokiniai taip pat iš anksto pasirengia šiai dienai – iškepa mažų duonos kepalėlių, sudeda juos į pintines, kurias sustato prie altoriaus. Iš anksto jie kviečia parapijiečius kartu švęsti šv. Mišias ir pasidalinti jų iškepta duona, kuri tądien tampa svarbiu simboliu.
„Ši bendrystė su broliais pranciškonais užsimezgė jau senokai, tad šiemet pasidalijome duonele taip, kaip buvo įprasta ir ligi šiol. Kunigui palaiminus duoną, po šv. Mišių žmonės jos ima, kartais ir ne po vieną kepalėlį, nes parsineša ne vien sau, bet ir kaimynui ar sergančiam ligoniui“, – kalbėjo Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Kretingos filialo vadovė Jurgita Petraitienė.
Jokūbaviškiai rinkosi prie koplytstulpio
Jau penktus metus Jokūbavo kaimo bendruomenė puoselėja tradiciją susirinkti būrin, smagiai bendraujant išsikepti duonos, o po to sulaukti kunigo, kad ją palaimintų prie Šv. Agotos koplytstulpio Jokūbavo parke.
Per edukacinį užsiėmimą, kurį vienoje Katkų kaimo (Klaipėdos r.) sodybų surengė žolininkė Danutė Kunčienė išvien su „Žolinčių akademija“ ir jokūbaviškių klubu „Atrandu save“, buvo prikepta gausiai duonos Šv. Agotos dienai. Vakar popiet jokūbaviškiai rinkosi prie Šv. Agotos koplytstulpio, kurį, bendruomenės rūpesčiu, 2019 m. sukūrė tautodailininkas Tadas Šorys. „Laukiame atvykstant parapijos klebono Vytauto Liesio, kad palaimintų mūsų duonelę ir jos ne tik patys kaip savotišką apsaugą parsineštume į namus, bet dar parneštume ir tiems, kurie negalėjo ateiti“, – kalbėjo jokūbaviškė entuziastė Felicija Starmilaitė, patikinusi, kad jokūbaviškiai ir Šv.Agotos skulptūrą sumanę tam, kad apsaugotų jų kaimą nuo gaisrų ir kitų didelių nelaimių.
Simbolizuoja nupjautas krūtis
Šv. Agota yra viena populiariausių šventųjų ir Lietuvoje. Ji gimė III amžiaus pradžioje Sicilijos Katanijos mieste turtingų krikščionių romėnų šeimoje. Tai buvo laikai, kai krikščionys buvo žiauriai persekiojami, kankinami ir žudomi. Net ir tai žinodama, Agota vis vien panoro visiškai pasišvęsti Dievo malonei, ir ji kreipėsi į Katanijos vyskupą, kuris, pritardamas jos norui tarnauti Viešpačiui, uždėjo ant galvos raudoną gobtuvą.
Patrauklią merginą pastebėjo tuometinis Katanijos miesto prokonsulas Kvintijanas. Užsigeidęs Agotos, bet taip ir nepajėgęs palaužti jos valios, apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu. Liepęs merginą suimti ir atvesti į Pretorijaus rūmus, kur Agota buvo žiauriai kankinama. Jos kūnas plėšomas į gabalus, nupjautos krūtys, tačiau savo įsitikinimų ji neatsisakė. Galiausiai Kvintijanas įsakė ją sudeginti ant karštų anglių: Agota buvo sudeginta 251 metų vasario 5-ąją.
Jos egzekucijos dieną įvyko didelis žemės drebėjimas, sugriuvo dalis Pretorijaus. Kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Juolab kad lygiai po metų miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Tąsyk daugybė krikščionių ir pagonių nuskubėjo prie Agotos kapo, ant kurio gulėjo prieš metus lauže nesudegęs velionės gobtuvas. Paėmę jį nunešė prie besiveržiančios lavos, ir ši iškart nustojusi veržtis. Nuo to laiko Agota pradėta laikyti Katanijos miesto globėja ir saugotoja nuo vulkanų išsiveržimų, žaibo smūgių, ugnies, žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių.
Ji taip pat globoja žmones, kurių darbas susijęs su ugnimi – gaisrininkus, kaminkrėčius, varpų liejikus, taip pat medicinos seseris ir slauges, žindyves, krūtinės ligomis sergančius ligonius, ypač – krūties vėžiu sergančias moteris. O duonos kepalėliai, manoma, simbolizuoja nupjautas šv. Agotos krūtis.
