Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje vienas po kito nuvilnijo net keli su Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu susiję skandalėliai, kurių paskutinis – pokalbis su Rusijos pranksteriais – buvo pats rimčiausias.
Diplomatinių skandalų kėlimas jau yra tapęs tradicija Ž. Pavilionio kaip Lietuvos užsienio politikos formuotojo ir vykdytojo veikloje. Audrius Bačiulis savo laidoje pateikia turbūt išsamiausią to apžvalgą. Mes gi konstatuokime, kad tai tapo tradicija ir susitelkime į pastarojo meto ryškiausius epizodus. Juk kartu su pareigomis, auga ir jo veiksmų reikšmė.
Šių metų vasarį Ž. Pavilionis savo iniciatyva nuvyko į Gruziją spręsti krizės, kylančios dėl opozicijos lyderio Nikos Melios sulaikymo. Gruzijos premjeras Pavilionio pasisakymus viešnagės metu pavadino nepriimtinais, įžeidžiančiais ir nieko nereiškiančiais. Oficialiai jie iš tiesų nieko nereiškė, nes nėra valstybės pozicija. Tačiau Gitanas Nausėda turėjo glaistyti Pavilionio vizito padarinius neformaliems santykiams.
Praėjusią savaitę Ž. Pavilionis susituokė. Minime tai, nes žiniasklaidoje šis įvykis labai plačiai aptarinėtas ir priimtas kaip iššaukiantis, mat susituokta iš Seimo kanceliarijos lėšų apmokėtos komandiruotės metu. Iš tiesų nenorėdamas „skandalinti“ Pavilionis galėjo ir jungtuves rengti kitaip. Bet jis pats ieško skandalų, tad padarė būtent taip – komandiruotės metu ir privilegijuotai tuokiamas ambasadoriaus, kas jam kaip gyvenančiam Lietuvoje nepriklauso.
Formaliai Pavilionis nepiktnaudžiavo valstybės lėšomis – laisvu nuo pareigų metu jis daro ką nori. Bent man baisiausias buvo pats neformaliausias aspektas – kad vestuves jis pristatė absoliučiai politiškai, liaupsindamas Europos vienybę ir girdamasis savo įvairiausiomis pažintimis, o pačią ceremoniją viešai apibendrino taip: „atlikome procedūrą“.
Taip pat praėjusią savaitę paviešintas vaizdo įrašas, kuriame Ž. Pavilionis kalbasi su Rusijos opozicionieriumi Leonidu Volkovu apsimetusiais žinomais Rusijos pranksteriais (supaprastintai – provokatoriais). Pokalbio metu Pavilionis tiesiog nutrūksta nuo grandinės – giriasi pažintimis ir ryšiais JAV Kongrese, vėl prisišneka apie Gruziją ir pareiškia, kad Lietuvos prezidentas yra simbolinis, į jį nereikia kreipti dėmesio, nes dabar valdo jie – konservatoriai.
Rusijos pranksteriai užčiuopė labai svarbų Pavilionio asmenybės bruožą, kalbėkim tiesiai, ydą. Jis turi begalinį poreikį girtis ryšiais ir pažintimis, savo svarba ir priklausymu tarsi tam tikram sluoksniui. Kas nors galėtų padaryti kiekybinį tyrimą, koks procentas Pavilionio viešų įrašų neapsieina be paminėjimo, jog koks nors įtakingas žmogus yra jo pažįstamas ar draugas. Skandalu virtusiame įraše Pavilionio kaip tik ir klausiama apie jo pažintis JAV ir jis mielai pradeda jomis girtis. Būtų gerai, jeigu tai būtų specialiųjų tarnybų reikalaujantis darbas, tačiau realiausia, kad Pavilionį perskaitė ir nulaužė paprasti komikai.
Pavilionis turi begalinį poreikį girtis ryšiais ir pažintimis, savo svarba ir priklausymu tarsi tam tikram sluoksniui.
Partija pasirinko išvis nekomentuoti pokalbio turinio, o tik patį provokacijos prieš Pavilionį faktą. Esą šis rodo, koks Pavilionis svarbus ir pavojingas Rusijai, jeigu imamasi tokių veiksmų. Gabrieliaus Landsbergio teigimu Rimvydo Paleckio laidoje, visa praėjusią savaitę jiedu nesikalbėjo šia tema, nes Pavilionis išvykęs ir nebuvo progos. Kas reikštų, jog partijos lyderis ir kiti kolegos įrašą komentavo su pačiu Pavilioniu nesikalbėję, tiesiog iš šalies. Pagaliau teisinamas ir pats Pavilionio pasisakymas. „Bandymai iškraipyti Prezidento statusą silpnina tarptautinę Lietuvos poziciją“, – sako prezidentūra. „Visi turi teisę vertinti ir nėra ko įsiskaudinti“, – į tai atsako Gabrielius Landsbergis. Kažkodėl Gabrielius Landsbergis nei sakė šių žodžių, nei taikė šį principą po to, kai už poleminį straipsnį Holokausto tema buvo puolamas kitas jo partietis profesorius Valdas Rakutis. O juk, atrodytų, „visi turi teisę vertinti ir nėra ko įsiskaudinti“.
Pavilionio reakcijos į pasirodžiusį įrašą buvo dvi – iš pradžių absoliuti tyla, o vėliau – absoliutus neigimas. Pirmąją dieną jis ištisas valandas tiesiog tylėjo, kol jo partijos kolegos komentavo interviu kaip realų. Tada pareiškė, kad medžiaga nėra autentiška, kad tokio pokalbio nebuvo, o paskelbtasis video yra deep fake pavyzdys. Deep fake vadinama technologija, kai realiame vaizdo įraše ar nuotraukoje yra įtikinamai pakeičiamas žmogaus veidas. Nežinia, kas galėjo tuo patikėti šiuo atveju.
Pirma, jeigu įrašas netikras, tą parašyti buvo galima iškart po jo pasirodymo.
Antra, deep fake leidžia pakeisti vaizdą, tačiau ne sukurti absoliučiai autentišką balso įrašą. Pavilionis gali teigti, kad įraše rodomas ne jis, o priklijuota jo galva, tačiau ne kad prie kalbančio veidas pridėtas absoliučiai tikroviškas jo balsas.
Galiausiai, trečia, jeigu įrašas netikras, tą reikėtų kartoti griežtai ir užtikrintai. Tuo tarpu tiek pats Pavilionis, tiek jo kolegos šiuo klausimu blaškosi, vadina įrašą tai klastote, tai abejotino tikrumo, tai dalimis sufabrikuotu, tai jau tik „galimai“ netikru. Visiems aišku, tik daliai nelabai jauku pasakyti, kad įrašas visiškai tikras ir kad Pavilionis meluoja visuomenei vadindamas jį klastote. Bet būtent taip ir yra.
Atskiro dėmesio reikalauja žiniasklaidos ir ekspertų reakcija. Nors galiausiai, savaitės pabaigoje, pasitaikė ir griežtesnių laidų, apskritai žiniasklaida leido TS-LKD laikytis linijos, jog svarbu tik tai, kokiomis aplinkybėmis prisišnekėjo Ž. Pavilionis, o ne tai, ką konkrečiai jis pasakė. Itin keistas buvo TSPMI politologo Lauryno Jonavičiaus pasisakymas, cituoju: „Ar Pavilionio pozicija teisinga, ar neteisinga – klausimas neatsakomas. Vieniems atrodo vienaip, kitiems – kitaip. Kiekvienas turime normas, kurių laikomės, ir tos normos paprastai pakankamai skirtingos. Tai yra neatskiriama demokratinio proceso dalis. Žmonės turi teisę turėti nuomonę ir ją ginti, o kiti turi teisę nesutikti ir ginčytis – kol viskas vyksta pagal normalias žaidimo taisykles, viskas tvarkoje”.
Sunku būtų rasti kitą tokį atsiribojimą nuo bet kokio vertinimo, ypač kai vertinimas prašosi akivaizdus. 15min.lt redaktorius Vaidotas Beniušis tą įvardijo tiesiai: „Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad pagrindinius užsienio politikos klausimus sprendžia Prezidentas”. Po kelių dienų Pavilionis vėl prisišnekėjo, interviu LRT pasakydamas, kad Gitanas Nausėda rėmė Baltarusijos režimą. Dabar L. Jonavičius jau turėjo vertinimą: „Pasakykit kas nors Ž. Pavilioniui, kad tyla – gera byla, o kuklumas žmogų puošia“. Kai kurių poelgių net ir norint neįmanoma apginti.
Iš tiesų turime konstatuoti, kad Ž. Pavilionis pažemino prezidento instituciją ir prikalbėjo kitų viešumoje skandalingai skambančių dalykų apie JAV vidaus ir užsienio politiką, santykius su kitomis šalimis. Taip pat turime konstatuoti, kad Ž. Pavilionis išsigalvojo pasiteisinimą apie suklastotą įrašą ir net nesugebėjo nuosekliai to pasiteisinimo laikytis. TS-LKD pasirinko besąlygiškai remti savo narį net ir tokioje absurdiškoje situacijoje. Taikomas principas, jog dėl savo padarysim bet ką. Tuo pačiu aišku, kad prof. V. Rakutis konservatoriams savas nėra ir nebuvo.
Ž. Pavilionis ir po skandalo Gruzijoje, ir po paviešinto pokalbio su „Rusijos opozicija“ kartoja, kad tam ir iškeitė diplomatinį darbą į politinį, kad galėtų kalbėti atvirai, o ne kaip diplomatas. Tačiau kalbėti atvirai nereiškia atvirai nusišnekėti. Prezidentas nėra simbolinis Lietuvos užsienio politikoje. Prezidentas nerėmė Baltarusijos režimo. Ši ir kitos yra fakto klaidos, „atviras nusišnekėjimas“, ne „atviras kalbėjimas“. Ž. Pavilioniui reikia ne tik tvarkyti nervus (ką ypač parodė jo išpuolis prieš V. Laučių), mažiau girtis pažintimis, bet ir apskritai mokytis politikos pagrindų.
Ties skandalo riba laviruojančios Ž. Pavilionio kalbos jau tampa tendencija. Pavilionis savo pasisakymais kuria konfliktus ir daro didelę gėdą Lietuvai tarptautinėje erdvėje. Nėra pagrindo tikėtis jo apkaltos ir atstatydinimo – TS-LKD vadovybė jam rodo aiškią paramą, o balsavimas Seime dėl to būtų pagal partines linijas. Prezidentui reikėtų ryžtingiau spausti valdančiuosius bent patraukti jį iš komiteto pirmininko posto, kas norint yra labai paprasta. Priešingu atveju, nusiteikime dar ilgai raudonuoti už Ž. Pavilionio kalbas.
