Lietuvoje tilpsim visi! Taip skelbia naujas kairiojo, nors laisvę skelbiančio, visuomenės sparno šūkis. Gražus šūkis ir didelė kampanija jam populiarinti. Ir rėmelių prikurta, ir politikų postai parašyti, ir kitaip pasistengta papopuliarinti. Šūkis skirtas pasakyti, kad ir seksualinėms mažumoms Lietuvoje turi būti vietos – tą aiškiai rodo jį lydinti vaivorykštė.
Deja, šūkis visiškai nelogiškas, mat nėra ar bent kažkur nei visiškose socialumo ir pačios visuomenės paraštėse nėra manančių, jog seksualinėms, tautinėms ar kokioms kitoms mažumoms čia nėra vietos, kad jiems čia negalima gyventi. Mane tie žmonės (kairieji) neretai ir fašistu vadina, tai matyt jau griežtas esu, bet man visų tautybių, tikėjimų, orientacijų ir t.t. žmonės gali gyventi Lietuvoje, kol integruojasi į visuomenę, gerbia jos kultūros, moralės normas ir, žinoma, įstatymus. Neturiu šiuo klausimu kitaip manančių draugų, nors ir jų dauguma kairiesiems turbūt būtų fašistai.
Šūkis tad turi prasmės vieninteliu atveju – jeigu „tilpsim visi“ iš tikrųjų reiškia, kad nebebus priimtinų ir atmestinų normų, savos ir svetimos kultūros, jeigu tai iš tikrųjų reiškia, kad niekam į nieką nebereikia integruotis ir gerbti jokios ESAMOS tvarkos. Tada taip, šūkis turi bent prasmę.
Bet štai praktikoje jo kūrėjai ir skleidėjai labai greitai išsiduoda neturintys minčių, kad „tilpsim visi“. Kaip ir visas politinis judėjimas, taip ir šūkis, nors skelbia, kad „tilpsim visi“, iš tikro siekia, kad neturėję norimo statuso visuomenėje jį gautų, o tam nepritarusieji – prarastų vietą visuomenėje. Norima ne atstumtųjų įtraukties, o perstumdymo, amžiais galiojusių normų šalininkus stumiant į užribį.
Šis stūmimas į užribį reiškiasi įvairiausiomis formomis ir Vakaruose bendriausia prasme vadinamas „cancel culture“ (grubiai išverskime, „pašalinimo kultūra“). „Neteisingai“, t.y. ne pagal naująsias vertybes pasisakantys žmonės pašalinami iš žiniasklaidos eterio, iš įtakingų postų (ne tik valstybės tarnyboje, bet – dėl įtakingųjų viešo ir neviešo spaudimo – taip pat ir versle), iš pozicijų akademinėje bendruomenėje, ne(be)publikuojami, ne(be)kalbinami, staiga ne(be)įdomūs. Kiek ironiškai, būtent širdžiai miela kampanija „Lietuvoje tilpsim visi“ atskleidė, kad nepritariančiųjų pašalinimas apima net ir teisę kalbėtis, būti bendrame forume. Štai kulinarinis Facebooko forumas išmeta tuos, kurie pasisako esantys prieš LGBT reikalavimus, kurie eitų į šeimų maršą. Taigi „tilps visi“, tik ne tie, kurie nepritaria mūsų šūkiui.
Šiuo būdu yra identiškai atkartojama labai sena loginė klaida, vadinamasis tolerancijos paradoksas. Beveik nėra abejonių, kad esate su juo susidūrę, nes girdėjote teisybės ieškotojus sakant: „toleruojame visus, išskyrus tuos, kas patys nėra tolerantiški“. Kas yra visiška nesąmonė, nes tolerancijos ir reikalauja BŪTENT TIK priešingo požiūrio pripažinimas ir pakanta jam. Jeigu paskelbiu kokį nors principą (šiuo atveju – tolerancijos) ir sakau, kad taikysiu tą principą (toleruosiu) tik tiems, kas jam pritars, man visiškai nereikia tų pritariančių atžvilgiu parodyti jokios tolerancijos. Jie ir taip atitinka mano kriterijų. Tolerancija, netoleruojanti netolerantiškųjų, tad yra visiškas savęs paneigimas.
Toks yra ir „Lietuvoje tilpsim visi“. LGBT judėjimas niekada nesiekė, kad Lietuvoje „tilptų visi“, kaip to nesiekia ir kitur pasaulyje. Tikslas visur yra išstumti į užribį ir tylą esamų visuomenės normų šalininkus, vietoje tų įtvirtinant naujas savąsias. Neapykantos kalbos įstatymai, naujas normas skelbiantis lytinis švietimas, įvairiausios moksleivių vertybinio perauklėjimo už įvairovę projektinės programos, Stambulo ir kitos kovą su tradicinėmis normomis skelbiančios konvencijos yra konkretūs to įtvirtinimo įrankiai.
Naujosios normos gali gyventi tik prievartiniame vakuume.
Naujosios normos gali gyventi tik prievartiniame vakuume, kur niekas nemeta joms iššūkio. Valstybė negali būti ir neturi apsimetinėt neutrali šeimos ar kuriuo kitu pamatiniu vertybiniu klausimu. Ji visada remia kurią nors sampratą, kurią nors vertybinę poziciją. Kiekvienoje visuomenėje visada egzistuoja normų tvarka, vienos gerbiamos ir joms prieštaraujančios neišvengiamai atmetamos valstybei padedant arba pasyviai leidžiant. Lietuvos visuomenė šiandien nelabai noriai, bet pradeda suvokti, kad atsidūrė prie tokio susidūrimo slenksčio. Jame įsitvirtins viena arba kita norma. Jis nesibaigs nei lygiosiomis, nei draugyste. Deja. Pati bandymo perkeisti visuomenę ir sukurti Naują Pasaulį ir Naują Žmogų prigimtis tai užprogramuoja.
„Lietuvoje tilpsim visi“. Bet tik tie, kas pritars naujajai tvarkai, naujoms vertybėms ir naujai ateities vizijai. Kitiems nebus vietos net Facebook forumuose. Nereikia sakyti, kad bent prie dviejų santvarkų per pastarąjį šimtmetį taip jau buvo.
