Lietuvoje auga visuomenės susvetimėjimas ir susipriešinimas. Tiek tarpusavyje, tiek visuomenės su valdžia. Tai tampa akivaizdu tiek, jog pradėta aptarinėti ekspertų, politikų ir net Prezidento metiniame pranešime. Kaip suprasti šį reiškinį ir kokios jo priežastys?
Pirmiausia, kokios tos priežastys nėra? LRT kalbinti ekspertai komentuoja, kad Prezidentas apklausomis kiršina ir priešina tautą. Priešingai – neįmanoma labiau supriešinti visuomenės, nei tą daro žiniasklaida ir Seimo valdantieji. Apklausos nesukuria susipriešinimo tuščioje vietoje, jos leidžia išsakyti visuomenėje jau tvyrantį nesutarimą. Tik įgarsintos ir pripažintos problemos gali būti sprendžiamos, bet kaip tik nenorima to daryti.
Tik įgarsintos ir pripažintos problemos gali būti sprendžiamos, bet kaip tik nenorima to daryti.
Prezidentas metiniame pranešime nekalbėjo apie apklausas, bet akcentavo būtinybę girdėti tautą, jos nebijoti. Labai konkrečiai jis pasmerkė požiūrį, kad tautos reikia klausti tik per rinkimus. Iškalbinga, jog Gabrielius Landsbergis, komentuodamas Nausėdos pranešimą, labai tiesmukai patvirtino savo priešingą požiūrį – tautos atsiklausta per rinkimus, jie ir buvo mandatas viskam, ko valdžia imasi.
Kaip anksčiau sakė Šimonytė, jei nepatinka, per rinkimus išsirinksit kitus. Šis požiūris ne tik ciniškas, jis pasirinktas specialiai kaip būdas ignoruoti atotrūkį tarp to, kokių pažiūrų partijos sudarė koaliciją, ir kokios pažiūros vyrauja visuomenėje. Kiekvieną valdžią Lietuvoje išrenka vos keliolika procentų rinkėjų. Norėdama likti demokratiška, jokia valdžia neturi teisės visiškai ignoruoti visuomenės nuotaikų ir vadovautis tik mandatu valdyti pagal savo supratimą.
Dar vienas iškalbingas Prezidento kalbos fragmentas – neskirstyti visuomenės į progresyviuosius ir kaimietukus, savus ir svetimus. Iš tiesų esama valdžia jaučiasi atstovaujanti progresyviąją visuomenės dalį ir jaučia turinti net pareigą ignoruoti, įveikti likusią, tariamai atsilikusią visuomenę. Jie „avangardas” kaip sako Armonaitė, o žmonės pripras prie jų sprendimų, kai tie sprendimai bus priimti prieš žmonių valią, kaip sako Raskevičius. Tas niekinamas požiūris persmelkia visą valdančiųjų ir jų šalininkų elgesį. Su nepritariančiais nežadama nei skaitytis, nei diskutuoti, jie tiesiog turi priimti pokyčius po pokyčių.
Pastaruoju metu tą niekinamą požiūrį perteikė keli ne kiek svarbūs, kiek simboliški valdančiųjų veiksmai.
Pastaruoju metu tą niekinamą požiūrį perteikė keli ne kiek svarbūs, kiek simboliški valdančiųjų veiksmai. Ryškiausias iš jų – Šimašiaus sprendimas neišduoti leidimo „Šeimų sąjūdžio” protestui, nes esą joks čia ne protestas ir nėra ko protestuoti. Leidimai išduodami tikrai ne visada, bet tokie argumentai jei kur ir skamba, tai ne demokratijose, o diktatūrose. Laisvės partija, prieš kurią realiai ir protestuojama, jaučiasi galinti spręsti, kada yra pagrindo protestams. Tokiu elgesiu visuomenė provokuojama konfliktui net ir aplinkybėmis, kai tas konfliktas, rodėsi, buvo atidėtas rudeniui.
Įtampa visuomenėje atspindi tai, kas įprastai vadinama vertybiniais arba kultūriniais karais. Tris dešimtmečius šie klausimai Lietuvoje nebuvo aktualūs, žmonės politikoje domėjosi tik ekonominiais ir socialiniais klausimais. Dabar tai keičiasi ir keičiasi pirmiausiai todėl, kad valdantieji pirmąkart žada keisti pamatines visuomenės normas eidama prieš pamatines visuomenės vertybines nuostatas. Taip – ne kažkam neva kurstant, o kaip natūrali reakcija į objektyvius pokyčius – Lietuvoje taip pat prasideda vertybiniai karai. Bet kuri valdžia tokioje situacijoje gali skatinti arba santarvę, arba susipriešinimą. Lietuvoje skatinamas susipriešinimas.
valdantieji pirmakart žada keisti pamatines visuomenės normas eidama prieš pamatines visuomenės vertybines nuostatas.
Kartu su valdžia ir neretai už ją panieką visuomenei demonstruoja valdančiuosius palaikanti žiniasklaida, pirmiausiai LRT. Laidose įtvirtinamas vaizdinys, jog prieš valdžios siūlomus pokyčius pasisako tik tamsiausi visuomenės gaivalai, kiek sugebama tirštinamos spalvos, siejami nesusiję požiūriai ir asmenys. Tuo pastaruoju metu ypač išsiskyrė Indrės Makaraitytės vadovaujami ar pačios vykdomi tyrimai. Žiniasklaida nuolatos skelbia straipsnius, argumentuojančius valdžios sprendimus, kalbina juos palaikančius ekspertus, iki šiol kritikuoja praėjusios valdžios veiksmus, o priešingų požiūrių vertybiniuose karuose pati apskritai neįgarsina, nekalbina, viso labo leidžia tą daryti autoriams siunčiant redakcijoms savo „nuomones”. Iškalbingiausias žanras – įvairių redakcijų prisiimta teisė paneigti mitus, kurie, kaip taisyklė, būna ne fakto, o vertinimo pobūdžio.
Žiniasklaidos bandymai perauklėti visuomenę yra destruktyvūs ir tik didina visuomenės susipriešinimą. Žmonės mato, kad žiniasklaida kalba priešingus tiesai ar bent jų suvokimui dalykus. Jie neatsisako savo pažiūrų, tik nustoja tikėti žiniasklaida. Neatsitiktinai pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje yra pasiekęs rekordines žemumas. Analogiška schema suveikia švaistantis tariamo prorusiškumo korta. Jeigu būti tradicinių pažiūrų vadinama prorusiškumu, konservatyvi visuomenės dalis turi tris pasirinkimus: pakeisti pažiūras, sutikti, kad yra prorusiška arba nustoti tikėti žiniasklaida. Natūraliai einama trečiuoju keliu. Visuomenės dalis vis labiau nebetiki žiniasklaida, o žiniasklaida tikinti dalis vis labiau tolsta nuo netikinčios. Skirtingos visuomenės dalys gyvena vis skirtingesnėse tikrovėse. Valdantieji stato ant vienos šių dalių, Prezidentas smarkiai svyruodamas lyg renkasi kitą.
Toks suvetimėjimas nėra nei unikalus nei naujas. Jis įvyko daug kur Vakaruose dėl dalies gyventojų pasaulio suvokimą visiškai pakeitusios vertybinės revoliucijos. Kaip pabrėžia, pavyzdžiui, Mažvydas Jastramskis, kurio tikrai negalima pavadinti antisisteminiu, negali būti kompromisų tokiais klausimais, kaip šeima. Įsitvirtina arba viena, arba kita samprata. Tokie klausimai vadinami vertikaliomis skirtimis. Dėl jų nesutarsi kaip dėl mokesčių. Lietuvos politiką pasiekė tokie klausimai ir jei bus sprendžiami ignoruojant ir auklėjant visuomenę, jie neišvengiamai kels susipriešinimą.
