Homilija sakyta liepos 15 d. Šv. Mišiose už Lietuvos Laisvės kovotojų atminimą mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Partizanų parke.
Džiaugiuosi, kad iš įvairių Lietuvos vietų susirinkote į šį parką pagerbti partizanų, kurie atidavė savo gyvybę dėl Lietuvos. Jie brangino savo Tėvynę ir jos laisvę, brangino tikėjimą. Kaip kviečia popiežius Pranciškus, labai svarbu prisiminti savo šaknis – žmones, kurie nieko nebijodami ir savęs netaupydami gynė Lietuvos laisvę. Dabar džiaugiamės jų iškovotos laisvės vaisiais, prie kurių puoselėjimo visi galime ir esame kviečiami prisidėti.
Ką tik nuskambėjusioje Evangelijoje keliskart girdėjome žodį „Nebijokite!“. Taip Viešpats drąsina visais laikais. Ir partizanus Jis kvietė nebijoti paaukoti savo gyvybę dėl Lietuvos, nes kūnas nėra toks svarbus, kaip siela, nes amžini dalykai yra svarbesni už laikinuosius.
Ko mes įprastai bijome, o ir ankstesnių kartų žmonės bijojo? Skausmo, likti vieniši, atstumti, nesuprasti, būti įskaudinti bendražygių, išduoti, likti nemylimi ir niekam nereikalingi. Iš to kylanti kančia atrodo didžiausia ir juodžiausia tamsa. Tačiau vargas, kai rūpinamės kitais, nėra toks sunkus. Kiekviena motina žino, kad vargas dėl savo vaikų nėra tamsus. Lygiai taip vargas dėl kilnaus tikslo yra pakeliamas. Skausmas ir kančia, kai matai prasmę, kai juos išgyveni dėl kitų žmonių, visuomet yra lengvesni. Nepalyginti sunkiau, kai prasmės nėra.
Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Jis mato kiekvieno širdį, nušluosto kiekvieną ašarą. Esant sunkiausioms aplinkybėms Jis buvo didžiulė paguoda partizanams – miškuose, vandenyje, rūsiuose, slaptavietėse, baimėje, nežinojime, nerime paguoda jiems buvo tikėjimas Viešpačiu, Jo artumas. Dievui ypač svarbi kančia ir vargai, patiriami ne dėl savęs, o dėl kitų.
Norisi, kad ir mes įveiktume įvairias baimes ir bijotume tik vieno – netekti Dievo, išrauti Jį iš savo širdžių, atsižadėti dorybių ir sutepti savo sielą pasirenkant nuodėmę. Tad labiausiai reikia bijoti tik šito, o visame kitame Viešpats kviečia būti neabejingais, drąsiais ir nebijoti.
Tokios laikysenos pavyzdžiu yra monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kurio dėka turime šį gražų parką. Išgirstas ir neišgirstas, mylimas ir nemylimas jis nebijojo sakyti tiesos, grumtis už sąžinės laisvę ir švarią žmogaus sąžinę. To turime nepamiršti pradėdami nuo savęs, rūpintis, kad mūsų sąžinė būtų švaresnė, kad savo tyrą sielą išsaugotume kaip ištikimybės Dievui ženklą ir po visų gyvenimo kovų bei išbandymų galėtume sutikti Viešpatį veidas į veidą, džiaugtis Jo artumu kartu su tais, kurie atidavė savo gyvenimą už Lietuvos laisvę.
Svarbu, kad mums rūpėtų tai, kas rūpėjo jiems, kad mylėtume ir norėtume ginti tai, kas brangiausia – Lietuvą ir kiekvienam žmogui Dievo duotą laisvę, taip pat tikėjimą, kaip mūsų ramstį ir visų gėrybių šaltinį, nebijodami dėl to patirti sunkumų ar nepatogumų. Svarbu, kad tęstume ištikimybės estafetę, kurią mums perdavė partizanai.
Kaip svarbu mums to nepamiršti… Bet taip pat svarbu su meile perduoti šią tradiciją jauniems žmonėms. Galbūt užrašyti prisiminimus, įspūdžius ir pasakoti vaikams ir vaikaičiams. Žinoma, kartais jauni žmonės nesiklauso ar klausosi viena ausimi, gal kitam neįdomu, rūpi kiti dalykai, o ne buvusios kovos ir tautos istorija. Bet gal po daugybės metų jie džiaugsis mūsų liudijimu ir atminimo puoselėjimu? Kaip gražu, kai žmonės susirenka ir nulenkia galvas prieš tuos, kurie įveikė visokias baimes.
Svarbu, kad savo liudijimu, kantrybe ir ištikimybe būtume tie Viešpaties talkininkai, kurie primena kitiems, kad laisvė yra didelė dovana, kad pasirinkę laisvę, kartu renkamės ir visas pasekmes – visą paketą, ateinantį kartu su laisvės dovana (atsakomybę už savo pasirinkimus). Svarbu, kad iš kartos į kartą perduotas tikėjimas – didelis ramstis esant įvairioms gyvenimo aplinkybėms – duotų vaisių.
Keičiasi laikai, keičiasi žmonių būdai ir lūkesčiai, bet nesikeičia tikrosios vertybės. Kaip kažkada, taip ir šiandien tokia pat svarbi laisvė. Kaip kažkada, taip ir dabar, taip ir po daugybės metų bus svarbu remtis į amžinąjį Dievą ir Juo vienu pasitikėti, saugoti Jam ištikimybę, nes amžini dalykai nesikeičia. Galbūt keičiasi žodžiai, kuriais norime juos išreikšti, bet esmė niekuomet nesikeičia. Todėl svarbu perduoti jauniems žmonėms tikrąjį laisvės skonį ir tikėjimo grožį, kuris mus pačius džiugina ir stiprina. Ir ne tik mus, bet ir sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse kentusius vargą, skausmą ir apleistumą. Svarbu parodyti jaunimui skausmo ir vargo prasmę.
Juk nežinia, kas mūsų laukia šiais neramiais laikais! Ir mums visiems gali tekti laikyti įvairius egzaminus. Bet jei savo širdyse turėsime tikėjimą ir apsispręsime už Dievą ir ištikimybę Jam, kaip galėdami ją puoselėsime, įveiksime visas negandas. Jei priklausysime Dievui ir palaikysime draugystę ir vienybę su Juo, niekas mūsų sielos nenuskriaus. Viešpats mus drąsina. Kaip anais laikais, taip ir dabar.
Žinoma, svarstant partizanų istoriją, gali kilti klausimas Dievui: jei Tu Viešpatie, rūpiniesi žvirbliais, jei visi mūsų galvos plaukai suskaičiuoti, kodėl negalėjai išgelbėti tų vargšų vyrų partizanų, žmonių, kurie buvo šitaip kankinami, patyrė tiek vargo ir kančių lageriuose ir tremtyse. Kodėl gi, Viešpatie, nebuvai jų paguoda?
Bet gal Dievas leido visam tam įvykti, kad mes suprastume, jog meilė ir ištikimybė visuomet kainuoja? Brangiai kainuoja! O tai, kas kainuoja, visuomet turi svorį, visuomet labai brangu.
Nes to, ką gauname veltui, mes nevertiname. Daugybę dalykų įvertinti imame tada, kai jų netenkame. Pavyzdžiui, sveikatos: nevertiname jos, kai esame sveiki, ir suprantame, kokia ji svarbi, kai jos netenkame. Taigi galbūt partizanai ir tremtiniai turėjo mokėti tokią didelę kainą, kad paliudytų, kokie brangūs dalykai yra laisvė, tikėjimas, Tėvynė?
gal Dievas leido visam tam įvykti, kad mes suprastume, jog meilė ir ištikimybė visuomet kainuoja? Brangiai kainuoja!
Viešpatie, padėk branginti tai, kas amžina, ir padėk bijoti sutepti ir pražudyti savo sielą. Duok, Viešpatie, išminties mums ir tiems, kurie galbūt yra ant išdavystės slenksčio, kurie gal dėl skanesnio kąsnio ar didesnės algos lengvabūdiškai atsižada šeimos vertybių, Tėvynės laisvės arba manipuliuoja ja. Duok išminties ir savo Dvasios, kad toks žmogus laiku sustotų ir nepražudytų savo sielos.
Kaip svarbu, kad žmonės, kurie galbūt dabar klystkeliu pasuka, laiku sustotų ir per atgailą pasikeistų. Dievo malone visada yra galimybė pakilti iš didžiausių paklydimų. Dieve, duok, kad kuo daugiau žmonių tuo pasinaudotų ir nepražudytų savo amžinojo gyvenimo ir kad mes nebūtume tie, kurie smerkia, niekina ar pirštu rodo, o kad užtartume ir melstume atsivertimo mūsų Tėvynei ir tiems, kurie galbūt pasuko kreivu keliu, melstume jiems ištikimybės Dievui ir visoms vertybėms, dėl kurių per tiek amžių žmonės guldė savo galvas.
Viešpatie, duok mums, mūsų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, šeimų nariams, mums visiems ištikimybės, kokią turėjo mūsų kankiniai, mylėję Dievą ir Tėvynę, kurie rinkosi tikėjimą kaip atgaivos šaltinį ir Tėvynę kaip ženklą, kaip būtiną sąlygą žmogui būti laimingam.
Dieve, padėk, kad būtume Tau ištikimi, duok mums visiems ištikimybės dovaną.
