Vyskupų sinodo XVI eilinės asamblėjos pirmoji dalis pasibaigs sekmadienį popiežiaus vadovaujamomis uždarymo Mišiomis. Šiomis dienomis asamblėjos dalyviai paskelbs Laišką Dievo tautai ir visus pastarųjų savaičių darbus apibendrinantį sintezės dokumentą.
Pastarosiomis savaitėmis Vatikane vykusiuose posėdžiuose dalyvavo du vyskupai iš Lietuvos – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris atstovavo Europos vyskupų konferencijų tarybai, kurios pirmininkas jis yra, ir Lietuvos vyskupų konferencijai atstovavęs Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, kuris koordinavo sinodinio kelio procesą Lietuvoje.
Vyskupų konferencija man pavedė koordinuoti sinodinį kelią Lietuvoje, – Vatikano radijui vyskupas Algirdas Jurevičius, – tačiau tai aš dariau tikrai ne vienas, buvo suburta komanda, buvo atstovų iš kiekvienos vyskupijos. Mes kartu rengėme pokalbius, susitikimus, medžiagą susitikimams. Labai dėkoju visai komandai, kuri puikiai dirbo. Lietuvoje ir parapijose, ir bendruomenėse, ir mokyklose, net ir kariuomenėje ir policijoje buvo rengiami sinodiniai susitikimai, kuriuose buvo aptarinėjamos sinodinės temos.
Pats didžiausias įspūdis ir atgarsis iš žmonių – žmonės džiaugiasi, kad Bažnyčia nori jų kažko paklausti. Tačiau ne klausimai čia esmė, bet tai, kad žmonės susitinka, kalbasi ir pateikia pasiūlymų, pageidavimų, įžvalgų. Tą kalbėjimosi ir klausymosi patirtį atsivežiau čia į Romą, į Vatikaną, į šį Vyskupų sinodą. Čia irgi viskas vyksta panašiu metodu, tiktai temos yra suskirstytos, vadovaujamės Instrumentum laboris – darbo dokumentu. Jis turi keturis modulius ir juos visus per šį Sinodą jau aptarėme ir dabar laukiame aptarimo vaisių.
Nors aš tik pirmą kartą dalyvauju Sinode, tačiau teko kalbėti su kitais, kurie dalyvavo prieš tai buvusiame Sinode, ir jie pasakė, kad čia nuotaika visai kitokia. Už stalo sėdi kardinolas, sesuo vienuolė, moteris, pasaulietis vyras, kunigas, vyskupai. Ir visi mes diskutuojame lygiomis teisėmis. Taigi, sakytume, kad čia mes atradome Krikštą kaip bendrą pagrindą, kuriuo mes visi turime krikščioniškai kilnumą. Nors ir yra svarbios tarnystės ar tarnybos Bažnyčioje, tačiau visgi Krikštas yra visa ko pagrindas. Hierarchiniai laiptai tikrai mums netrukdo susitikti, kalbėtis, išreikšti savo nuomonę, diskutuoti, net ginčytis. Tai yra nepaprastai svarbu Bažnyčioje.
Kaip paprastai apibrėžti sinodiškumą? Jis juk reiškia daugiau negu vien Bažnyčios demokratinimą, įtraukiant pasauliečius į sprendimų priėmimo procesus…
Vatikano II Susirinkimas kalba apie Bažnyčią kaip apie Dievo tautą. Jeigu tai viena Dievo tauta, tuomet reiškia, kad kiekvienas jos narys yra svarbus. Mes savo grupelėje bandėme svarstyti ir nurodėme, kad reikia pagilti tam tikros įtampos tarp hierarchinės Bažnyčios prigimties ir sinodinės Bažnyčios prigimties klausimą. Ir, jei žmogus klausia apie sinodiškumą, tai visų pirma reikia pasakyti, kad jis yra Bažnyčiai svarbus ir Bažnyčia nori paklausti jo nuomonės. Bažnyčia nori jį išklausyti, bet taip pat nori jo nuomonę įvertinti, plačiau, kolegialiai, sinodiškai aptarti ir kartu su popiežiumi spręsti.
Šis Sinodo etapas jau baigiasi, bet iš karto prasidės pasirengimai kitam etapui, kuris vyks 2024 m. spalį…
Kol kas dar yra redaguojamas galutinis šio Sinodo etapo dokumentas, kuris bus patvirtintas, pateiktas balsavimui šeštadienį prieš Sinodo uždarymą. Kai tas dokumentas bus paskelbtas, jisai vėl bus diskutuojamas. Mes turėsime 11 mėnesių iki kitų metų susitikimo. Per tą laiką bus diskusijos ir kontinentiniuose susitikimuose, be abejo ir vyskupų konferencijose. Gal ir plačiau bus diskutuojama ir teikiami kažkokia pasiūlymai. Bažnyčia vėl stengsis taip pat sinodiškai tuos dalykus aptarti tam, kad būtų išlaikyta sinodinė dvasia.
Ką parsivešite iš šio susitikimo į Lietuvą?
Pasaulinės Bažnyčios nuotaiką ir patirtį, taip pat viltingą žinią, kad Lietuvoje nėra jau taip blogai. Kai išgirsti iš Azijos krikščionių liudijimus, kaip išgirsti iš Afrikos ar kitų kraštų, – tai krikščionys išgyvena ir diskriminaciją, ir persekiojimus, visokių apribojimų jų veiklai. Lietuvoje mes turime tikrai puikias sąlygas skleisti Dievo Evangeliją. Dėl to turime gyventi pagal ją, liudyti. Ir taip pat džiaugtis bei dėkoti Dievui už tas puikias galimybes, kurias mes turime, bet gal kartais ne visada įvertiname.
