Kazachstano vyskupas Athanasius Schneideris (Atanazijus Šneideris) paragino popiežių Leoną XIV leisti Šv. Pijaus X kunigų brolijai (SSPX) konsekruoti vyskupus, teigdamas, kad tai galėtų prisidėti prie Bažnyčios vienybės ir sudaryti sąlygas tęsti teologinį dialogą. Vatikano naujienas nušviečianti žurnalistė Diane Montagna paskelbė Schneiderio „Brolišką kreipimąsi“ į popiežių, kuriame jis ragina suteikti apaštalinį mandatą planuojamoms konsekracijoms.
Pasak vyskupo, po vasario 2 d. paskelbimo apie planuojamas konsekracijas visoje Katalikų Bažnyčioje kilo intensyvios diskusijos – nuo supratimo ir nuosaikaus vertinimo iki griežto pasmerkimo. Kai kurie jau kalba apie galimą brolijos ekskomuniką, nors, Schneiderio nuomone, tokia reakcija pernelyg supaprastina sudėtingą istorinį ir teologinį klausimą.
Jis teigia, kad diskusijose pernelyg iškeliama kanoninė ir teisinė dimensija, o nepaklusimas popiežiui kartais automatiškai tapatinamas su schizma. Tačiau Bažnyčios istorija rodo, kad vyskupų konsekracijos ne visada buvo tiesiogiai priklausomos nuo popiežiaus leidimo.
Straipsnyje primenama, kad Bažnyčios Tėvų laikais kandidatus į vyskupus paprastai rinkdavo vietos vyskupai, o pirmoji visuotinio susirinkimo nustatyta norma atsirado tik 325 m. Nikėjos susirinkime. Net 1917 m. Kanonų teisės kodeksas už konsekraciją be popiežiaus valios numatė ne ekskomuniką, o tik suspendavimą.
Schneideris pateikia ir istorinių pavyzdžių. IV amžiuje šv. Atanazas Aleksandrietis nepakluso popiežiaus Liberijaus nurodymui dėl arijonų krizės, siekdamas apginti tikėjimo grynumą. XX a. panaši situacija įvyko, kai kardinolas Josifas Slipyj slapta konsekravo tris vyskupus be popiežiaus Pauliaus VI leidimo, tačiau už tai nebuvo ekskomunikuotas.
Autorius pripažįsta, kad įprastomis aplinkybėmis Bažnyčioje būtina laikytis kanoninių normų ir paklusti popiežiui. Vis dėlto jis dabartinę situaciją apibūdina metafora apie gaisrą dideliame name: kai kurie „ugniagesiai“ naudoja senas, patikrintas priemones, kad gesintų gaisrą, nors oficialiai leidžiamos tik naujos, mažiau veiksmingos.
Pasak Schneiderio, dabartinė krizė atskleidžia jau daugiau nei šešis dešimtmečius Bažnyčioje egzistuojančią problemą – doktrininių ir liturginių dviprasmybių sukeltą įtampą. Kai kurie teologai tai sieja su Vatikano II susirinkimo tekstų neaiškumais, kurie, autoriaus teigimu, kartais sukelia skirtingas interpretacijas.
Jo nuomone, SSPX siekia padėti Bažnyčiai aiškiau suformuluoti tikėjimo mokymą ir išsklaidyti dviprasmybes. Vyskupas netgi teigia, kad Šventasis Sostas galėtų vertinti brolijos indėlį į teologines diskusijas apie Susirinkimo dokumentų ir liturgijos interpretaciją.
Straipsnyje cituojami ir arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o žodžiai, kuriuose pabrėžiama, kad brolija tiki popiežiaus primatu ir nenori atsiskirti nuo Bažnyčios. Pasak jo, tradicijos saugojimas laikomas ištikimybės Bažnyčiai ženklu.
Kreipimosi pabaigoje Schneideris ragina popiežių Leoną XIV parodyti pastoracinį dosnumą ir suteikti apaštalinį mandatą planuojamoms vyskupų konsekracijoms. Jo teigimu, tokia laikina priemonė galėtų padėti išsaugoti Bažnyčios vienybę ir sudaryti sąlygas ramiai tęsti doktrininius pokalbius tarp Šventojo Sosto ir SSPX.
