Kai prieš penkis mėnesius popiežiaus Pranciškaus paraginti pradėjome Šeimai skirtus metus, negalėjome įsivaizduoti, su kokiais iššūkiais netrukus susidursime. Nesitikėjome, kad trumpu laiku tarp mūsų atsiras keli tūkstančiai prieglobsčio prašančių žmonių iš tolimų kraštų. Šis iššūkis įvairiais būdais paliečia mus visus. Kaip krikščionys, klausiame savęs, kokio atsakymo į jį iš mūsų laukia Dievas.
Viena vertus, migrantų krizė, su kuria susiduria įvairūs kraštai ir kuri paskutiniu metu stipriai palietė mus, yra sudėtinga problema, kuriai spręsti reikia laiko ir įvairių politinių, finansinių, saugumo bei kitų panašių klausimų apsvarstymo. Kita vertus, tam tikrų sprendimų reikia neatidėliotinai. Juk kalbame apie žmones, atsidūrusius bėdoje.
Šiuo atveju krikščioniui atsakymas yra pakankamai greitas ir aiškus. Jį diktuoja Evangelija, per kurią Dievas mums sako: „buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte. […] Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 35–36.40). Per šiuos tarp mūsų atsidūrusius ir prieglobsčio prašančius žmones Dievas beldžiasi į mūsų duris ir mūsų sąžines.
Būtų neteisinga į kiekvieną ar visus prieglobsčio ieškančius ir jo prašančius žmones žiūrėti kaip į priešus.
Būtų neteisinga į kiekvieną ar visus prieglobsčio ieškančius ir jo prašančius žmones žiūrėti kaip į priešus. Kai nusikaltėliai paima vieną, kelis ar keliolika įkaitų ir jais prisidengia, krikščionišku, humanišku požiūriu besivadovaujančios institucijos daro viską, kas tik įmanoma, kad būtų išgelbėti ir apsaugoti šie nekalti žmonės. Dabartinėje situacijoje ne keliolika, bet šimtai žmonių yra tapę savotiškais įkaitais. Net ir kaliniai turi teisę į žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tuo labiau tokią teisę turi šie prieglobsčio prašantys žmonės, tarp kurių yra ir moterų su mažais kūdikiais, nepilnamečių vaikų be tėvų.
Žinome, jog Popiežius nori, kad šiais Šeimos metais per įvairias iniciatyvas būtų pasiekta kiekviena šeima visame pasaulyje. Tarp pagrindinių šių Šeimos metų tikslų yra minimas siekis įgalinti šeimas misionieriškai veiklai, o taip pat – išplėsti šeimos apaštalavimo viziją ir apimtį, kad apimtų ir sunkumus išgyvenančias šeimas.
Ir štai tokiu netikėtu būdu savo krašte susiduriame su šeimomis iš įvairių pasaulio kraštų: iš Irako, Afganistano, Kamerūno, Malio, Somalio ir kitur. Net jeigu mūsų krašte atsidūrė ne visos šeimos, o atskiri jų nariai, jų sunki situacija, nežinia dėl ateities ir dabartinės padėties paliečia ir kitus šių šeimų narius. Dalis jų yra krikščionys, didžioji dalis išpažįsta kitą tikėjimą. Tačiau visi jie yra žmonės – mūsų broliai ir seserys.
Turime šansą būti misionieriais, gailestingąja artimo meile liudijančiais savo tikėjimą. Turime šansą ir pareigą leisti šiems žmonėms patirti Dievo Gailestingumą. Tą, kurio patys esame kasdien reikalingi. Ar esame jį priėmę, parodo mūsų gebėjimas dalintis konkrečia gailestingąja meile.
Šioje misijoje nesame vieni. Lietuvos Caritas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir būriu savanorių prisideda prie to, kad būtų pasirūpinta elementariais šių Lietuvoje atsidūrusių žmonių poreikiais, kuria su jais šiltą ir žmogišką santykį. Lietuvos Caritas ir jų draugai kviečia ir mus prisidėti, siūlydami tam įvairias galimybes. Atsiliepkime.
Vilniuje prieš nepilną šimtmetį gyvenusi šv. Faustina, Dievo Gailestingumo apaštalė, taip meldėsi: „Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms. Niekam neužversiu savo širdies. Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu. Nuslopinsiu savo skausmą̨ ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje. O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas“.
Neleiskime baimei mus supriešinti. Tepasilieka mumyse Dievo Gailestingumas. Tepasiekia jis kiekvieną šeimą ir kiekvienus namus.
