Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis sako: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“
Tai labai trumpas, labai aiškus ir visiškai nedviprasmiškas sakinys. Jis nepalieka nei interpretacijų, nei išlygų. Valstybė privalo saugoti žmogaus gyvybę.
Klausimas vienas: nuo kada žmogus yra žmogus?
Jeigu žmogumi laikytume tik gimusį kūdikį, tada iš karto reikia paklausti: kas jis buvo prieš penkias minutes iki gimimo? Ar jis buvo „ne žmogus“ tik todėl, kad dar neperžengė slenksčio iš gimdos į pasaulį? Jeigu taip, tuomet kurią sekundę jis tapo žmogumi? Ar yra ta magiška akimirka, kai iki tol „ne žmogus“ staiga tampa žmogumi?
Atsakymo nėra. Nes tokios akimirkos tiesiog neegzistuoja.
Žmogaus vystymasis yra nenutrūkstamas procesas. Nėra jokio biologinio „perjungimo taško“, kuriame ląstelių sankaupa netikėtai virstų žmogumi. Todėl, jeigu laikomės logikos ir nuoseklumo, reikia pripažinti vienintelį įmanomą dalyką: jei žmogus yra penkioms minutėms iki gimimo, jis buvo žmogus ir prieš mėnesį, ir prieš tris, ir nuo pat to momento, kai jo gyvybė prasidėjo.
Tai nėra ideologinis teiginys. Tai faktas, kurio neįmanoma paneigti nei biologijoje, nei teisėje, nei elementarioje logikoje.
O jeigu žmogus yra nuo pradžios, tada Konstitucijos 19 straipsnis reiškia tik viena: valstybė turi pareigą saugoti žmogaus gyvybę nuo pirmos jo egzistencijos akimirkos. Tai yra tiesa, nuo kurios prasideda bet koks rimtas pokalbis apie gyvybę, motinystę ir valstybės atsakomybę.
Tačiau Lietuvoje atsirado grupelė Seimo narių, kurie, kažkur prisiuostę marksistinių bezdalų, naudodami naujai prikurtus terminus – tokius kaip „medicininė paslauga“ ar „reprodukcinė teisė“ – bando įteisinti ir dar valstybės lėšomis kompensuoti veiksmą, kurį turėtume vadinti: užsimezgusios žmogaus gyvybės sunaikinimą.
Užtenka pradėti vadinti daiktus tikrais vardais – ir viskas stoja į savo vietą.
Tas gražiai skambantis žodis „abortas“ nereiškia nieko kito, tik žmogaus gyvybės nutraukimą. Ir jeigu mes pripažįstame, kad žmogus yra nuo pat jo pradžios, tada pripažįstame ir tai, kad abortas yra žmogaus gyvybės sunaikinimas.
Todėl tai negali būti vadinama nei „paslauga“, nei „procedūra“. Medicininiu požiūriu tai yra intervencija, kurios tikslas – sunaikinti žmogaus gyvybę.
Ir klausimas čia ne apie semantiką. Klausimas apie tai, ar valstybė, turinti konstitucinę pareigą saugoti gyvybę, gali iš viso svarstyti, kad žmogaus gyvybės sunaikinimas būtų vadinamas paslauga ir finansuojamas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų.
Valstybė, pripažįstanti, kad žmogaus gyvybė saugoma nuo prasidėjimo, kartu susiduria su kita realybe: ne kiekviena moteris yra pasiruošusi motinystei. Tai sunkus žmogiškas faktas, kurio nepaneigsime jokiais įstatymais. Todėl dabartinė 12 savaičių riba nėra vertybinis pasirinkimas – tai kompromisas tarp dviejų pareigų: valstybės pareigos saugoti gyvybę ir moters teisės apsispręsti tuo metu, kai motinystei ji dar nėra pasirengusi.
Užtenka pradėti vadinti daiktus tikrais vardais – ir viskas stoja į savo vietą.
Tai visuomenės pripažinimas, kad ankstyviausioje vystymosi stadijoje valstybė nesugeba apsaugoti visų gyvybių, nes apsauga šioje stadijoje pirmiausia priklauso nuo moters apsisprendimo.
Valstybė pripažįsta, kad iki 12 savaitės moters sprendimas nutraukti nėštumą dažniausiai yra ženklas ne piktybiškumo, o nepasiruošimo motinystei – psichologinio, socialinio, finansinio ar emocinio. Ir būtent todėl valstybės pareiga šiuo laikotarpiu yra ne bausti ir drausti, bet visomis išgalėmis remti motinystę:
– suteikti materialinę ir moralinę paramą;
– užtikrinti nemokamo mokslo tęstinumą;
– ir daryti viską, kad nebūtų pasirinkimo iš nevilties.
Valstybė taip pat privalo atkurti teisinį balansą tarp motinos ir tėvo. Gyvybė atsiranda iš dviejų žmonių, todėl jos sunaikinimas negali būti vieno žmogaus sprendimas. Dabartinėje sistemoje tėvas neturi jokios teisės į savo vaiką iki gimimo, nors turi pareigas jam po gimimo. Tai teisinė ir moralinė anomalija.
Todėl privaloma nustatyti: užsimezgusios žmogaus gyvybės sunaikinimas gali būti tik su vaiko tėvo sutikimu, išskyrus aiškiai apibrėžtas išimtis (smurtas, pavojus moters sveikatai). Tai nėra moters kontrolė – tai tėvystės pripažinimas ir gyvybės apsaugos stiprinimas.
Nuo 12 savaitės valstybės pareiga tampa jau pilna ir įsakmi: gyvybė turi būti saugoma kaip ir po gimimo. Tai yra linija tarp moralinio kompromiso ir aiškios konstitucinės pareigos.
Jeigu valstybė pripažįsta, kad abortas yra užgimusios žmogaus gyvybės sunaikinimas, tuomet ji negali leisti šio veiksmo reklamuoti, populiarinti ar romantizuoti viešojoje erdvėje. Tai būtų moralinis absurdo taškas: valstybė draudžia žudyti, bet leidžia reklamuoti gyvybės sunaikinimą.
Todėl turi būti aiškiai įtvirtinta: viešas abortų propagavimas, reklamavimas ar pristatymas kaip „išlaisvinantis“ veiksmas yra draudžiamas, taip pat kaip draudžiama reklamuoti smurtą ar savižudybę. Valstybės pareiga – saugoti gyvybę ir neleisti, kad jos sunaikinimas būtų paverstas socialiniu trendu.
Didžiulę reikšmę turi ir auklėjimas, morališkai ruošiantis motinystei ir tėvystei. Kalbant apie gyvybę, negalime pamiršti ir elementarios žmonių atsakomybės. Šiandien meilės žaidimai dažnai suvokiami kaip pramoga, kaip laisvalaikio forma, kuri neturi realių pasekmių. Tačiau tai nėra žaidimas nei šachmatais, nei kortomis. Tai yra „žaidimas“ su organais, kurie sukurti ne pramogai, o gyvybės pratęsimui.
Mūsų kūnas nėra atsitiktinė konstrukcija – jis sukurtas taip, kad meilė gali sukurti žmogų. Ir kai šitą tiesą ignoruojame, pasekmės visada krenta ant silpniausio – ant naujai užsimezgusios gyvybės. Todėl atsakomybė už abortų mažinimą prasideda ne tik nuo valstybės politikos, bet ir nuo paprasto suvokimo: kiekvienas intymus veiksmas yra potencialus žmogaus pradžios taškas.
Kalbėdami apie didžiausias žmonijos nusikaltėlius, prisimename tuos, kurie naikino gyvybę masiškai ir be užuolankų. Tačiau pavojingiausi visuomenei dažnai nebūna tironai. Pavojingiausi yra tie, kurie gyvybės sunaikinimą siekia padaryti priimtinu, įvilkti jį į švelnias formuluotes ir pristatyti kaip „paslaugą“, o toliau gyvybės pabaigą – kaip „teisę“.
Tokie sprendimai neateina su diktatūra. Jie ateina tyliai – per įstatymus, parašus ir balsavimus. Ir būtent todėl visuomenė privalo būti budri ten, kur blogis rodo ne atvirą jėgą, o mandagiai suformuluotą procedūrą.
Ir pabaigai – labai svarbus dalykas.
Kol šalyje bus vartojamas žodis „abortas“, tol visuomenė gyvens iliuzijoje, kad tai tik procedūra, techninė operacija, vienas iš medicinos sprendimų. Tačiau tai yra tik kalbinis rūkas, už kurio paslepiama esmė.
Abortas nėra žodis. Abortas yra užmaskuotas veiksmas.
Todėl labai svarbu nustoti vartoti šį terminą. Tikrasis, teisiškai ir morališkai tikslus pavadinimas yra vienas: užsimezgusios žmogaus gyvybės sunaikinimas.
Ir medicininiu požiūriu tai nėra jokia „paslauga“. Tai yra medicininė intervencija, kurios tikslas – sunaikinti žmogaus gyvybę ankstyviausioje jos stadijoje.
Kai vartojame tikrus žodžius, žmonės nebegali slėptis už neutralios kalbos. Neįmanoma padaryti tokio pasirinkimo, neįsivardijus jo esmės. Ir būtent todėl kalba turi būti grąžinta į tikrovę: kad visuomenė žinotų, ką renkasi, o valstybė – ką leidžia.
Kai išnyksta žodis „abortas“, išnyksta ir iliuzija. Lieka faktas – ir atsakomybė.
