Taip, laisva valia ir savo noru nusprendžiu vykti į Aušvicą.
Artėjant išvykimo nakčiai, manasis organizmas įnirtingai priešinosi. Bandė mane pririšti prie mažo kambarėlio, kur nuleidžiamas vanduo, bet ir aš priešinausi iš visų jėgų. Panaudoju net namų vaistinėlę.
Kūnas pasiduoda.
Pajudu link Kauno, o čia greitkelyje, o dievulėliau, sustreikuoja mano mašinytė. Naktyje užgęsta manojo „Mersiuko“ lemputės. Tos trumposios, abidvi iš karto. Jūs įsivaizduojate, ką reiškia antrą valandą nakties blizginti į akis fūristams ilgosiomis šviesomis.
Įjungiu avarinį, dėl viso pikto, kad „atsipardoninčiau“ ir paprasčiausiai negaučiau į kailį. O žinot, po šitos pamokėlės būsiu žymiai tolerantiškesnė vairuotoja. Visiems, kurie „primigę“ pamiršta išjungti ilgąsias šviesas, siųsiu garsiai ir mintyse kuo švelnesnius linkėjimus.
Besiilsintis Kaunas priima atvykėlę su ilgosiomis lempų šviesomis, aikštelėje lūkuriuoja gražuolis naujutėlaitis autobusas su veikiančiu kondicionieriumi. Geltonajame autobuse įsikuriame 44 dūšelės ir kūnai: tylūs ir susikaupę. Naktį visada norisi miego, o gal dėlto, kad žinom, kur važiuojam. Ir dar žinom, kad tikrai grįšime atgal.
Kelionės gidė aksominiu balsu pasakoja nelinksmas istorijas apie Aušvicą. Istorijos neturėtume pamiršti, nes būtinai pamiršus, atsiras galimybė ją pakartoti. Kartoti nenoriu, nes esu mačiusi daug filmų apie Aušvicą.
Kas tas Aušvicas? Tai tokia teritorija Lenkijos žemėje, netoli Krokuvos, kurioje mirtis įsirengė rezidenciją. Pastatė barakus, sumontavo dujų kameras, aptvėrė teritoriją spygliuota viela. Žmogus įkūrė Mirties miestą ir žudymo fabriką, kurio pagrindinė žaliava tapo žmogus. Ten nėra gėlių ir medžiai stovi kaip šešėliai. Žmonės, kurių tautybė žydai (dauguma, apie 90 procentų) buvo naikinami badu, įvairiausiais medicininiais eksperimentais, sušaudymu ir mirtinomis dujomis. Nesvarbu, koks amžius, lytis, profesija. Na tiesiog tokia tuo metu vyravo politika.
Žuvo Osvencime, nacių vadiname Aušvice arba Birkenau (šalia Aušvico) daugiau negu milijonas žmonių, o gal dar daugiau. Niekas tiksliai nežino. Nupasakoti tą siaubą, kurį išgyveno čia kalėję žmonės, sunku. Tai plevena ore Aušvice ir teritorijoje aplink jį. Įeini per įžymiuosius vartus „Arbeit Macht Frei“ (suprask, darbas išlaisvina) ir viename barake išvysti kalną batų, kitame – kalnus akinių ar lagaminų. Tiesiog siaubas sukausto sielą ir nereikia net gidams prašyti tylos, ji atsiranda savaime. Tokių žodžių nėra, ką jauti šitoje vietoje.
„Žydai yra rasė, kuri turi būti visiškai sunaikinta“, – taip pasakė okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas 1944 m. Informacinė lenta primena, kad Aušvicas buvo didžiausia nacių įrengta koncentracijos ir mirties stovykla. Geležinkelio bėgiais, mirties keliu, gyvuliniuose vagonuose buvo atgabenami žmonės. Po to rūšiuojami. Tą darė rimti Sovietų Sąjungos gydytojai.
Jauni ir sveiki tiko darbo stovykloms, kiti buvo varomi tiesiai į dujų kameras. Kameros su „ciklono B“ dujomis atrodė kaip dušinės, kurios purškė ne vandenį, o dujas. Po 20 minučių „pasimaudymo“ gyvybė sunykdavo. Belikdavo apdoroti aukas: išimti auksinius dantis, auskarus, žiedus ir nukirpti ilgus plaukus, o po to paleisti dūmais.
Šios koncentracijos ir mirties stovyklos įkūrėjas ir pirmasis viršininkas Rudolfas Hessas savo gyvenimą irgi baigė Aušvice – 1947 m. jis nuteistas mirti pakariant. Kaip sakoma: „Kokiu saiku seikėji, tokiu ir tau bus atseikėta“ (Evangelija pagal Luką 6,38).
Gidė pasakojo, kad šitoje vietoje, kur visa valdžia atiduota mirčiai, atsirado vienas žmogus, kuris pasisiūlė mirti už kitą žmogų. Tas žmogus buvo lenkų kilmės vienuolis ir kunigas Maksymilianas Maria Kolbe (Maksimilijonas Marija Kolbė), kuris mirė vietoj nepažįstamo kalinio, daugiavaikio tėvo. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė šventuoju. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15,13).
Šiurpu: prieš mane vaizduotėje išsirikiuoja kankiniai, šventieji, budeliai ir žudikai. Ar esate mintyse bent kartą gyvenime nugalabiję žmogų? Dekalogą žinome visi, bent jau maždaug. Aukšta evangelinė kartelė arba žmogiškumas paprastasis reikalauja mylėti. Neapykanta jau yra žudymo priemonė. O mama mia! Kiek kartų aš savo gyvenime vaizduotėje susidorojau su savo priešais. Šiandien to nedarau sąmoningai, nes priėmiau tokį sprendimą.
„Tai kas yra žmogus? Žmogus tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra“ (Viktoras Franklis „Žmogus ieško prasmės“). Tai sako psichoterapeutas, logoterapijos pradininkas, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklų Golgotą. Žmogus apdovanotas laisva valia pasirinkti: žudyti ar pasigailėti. Žmogus ne šienas, kad galėtum kada panorėjęs nupjauti. Klausimas, kaip žmogiška būtybė savo širdyje peržengia tą ribą, kai jau yra pajėgi pasmerkti myriop kitą žmogų. Matyt, jausmai atbunka ir tampa labai lengva, kaip renkant uogas. Dedi sau į krepšelį žmonių gyvybes ir net jauti savotišką pasididžiavimą.
Pasaulis turėtų pradėti keistis nuo manęs ir tavęs. Širdis talpina meilę, džiaugsmą, ramybę: visas dorybes, kokios tik gali būti žmoguje. Lygiai taip pat širdis gali talpinti klaikiausias nedorybes. Ką renkiesi?
Aušvico kaliniams būdavo parduodami bilietai į abi puses: pirmyn į Aušvicą ir atgal. Maždaug – nepatiks vieta ar gyvenimo sąlygos, grįši atgal. Deja. Durys į gyvenimą užsitrenkdavo. Amžiams.
Mano kelionė į Aušvico mirties lagerį įvyko. Grįžau pirmadienį, apsisprendusi gyventi šviesoje, kad tokios ir panašios stovyklos nebeištiktų žmonijos.
