Didžiojo ketvirtadienio pavakare popiežius nuvyko į Civitavecchia miesto, už kelių dešimčių kilometrų į šiaurę nuo Romos, kalėjimą, aukojo Paskutinės vakarienės Mišias ir jų metu dvylikai įvairių tautybių kalinių, vyrų ir moterų, nuplovė kojas.
Per Mišias, be iš anksto parengto teksto sakytoje homilijoje Pranciškus kalbėjo apie keistą, mūsų laikų žmogaus akimis žiūrint, kojų plovimo ženklą: „Jėzus plauna kojas tam, kuris jį išduoda“.
Jėzus mus moko labai paprasto dalyko – vieni kitiems padėti, vieni kitiems patarnauti, nesiekiant sau jokios naudos.
Kaip būtų gražu, jei tai būtų įmanoma kiekvieną dieną. Jei sugebėtume taip patarnauti kiekvienam žmogui. Štai kur tikras tarnavimas, sakė popiežius, – Jėzus savo išdaviką vadina bičiuliu, iki paskutinės akimirkos laukia jo atsivertimo ir viską jam atleidžia.
Šventasis Tėvas sakė: „Dievas atleidžia viską ir visada! Tik mes pavargstame prašyti atleidimo.“
Popiežius pridūrė, kad Viešpats yra teisingas, tačiau jo teisingumą visada lydi atleidimas. Baigdamas popiežius visus paragino sekti Viešpaties pavyzdžiu – tarnauti ir visada būti pasirengusiems atleisti.
