Velykų slėpinys – nukryžiuoto, mirusio ir prisikėlusio Kristaus – yra viso Bažnyčios gyvenimo centras. Per liturginius metus Bažnyčia vis iš naujo atskleidžia skirtingus šio vieningo slėpinio aspektus, tačiau būtent Velykų laikas jį nušviečia ryškiausiai. Nuo Velykų tridienio, tarsi šviesos šaltinio, ši tikrovė sklinda per visą liturginį laiką. Todėl kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos – prisikėlusio Kristaus, nugalėjusio nuodėmę ir mirtį, šlovinimas.
Šią Velykų tikrovę Bažnyčia skelbia ne tik per didžiąsias šventes, bet ir minėdama Švenčiausiąją Mergelę Mariją, apaštalus, šventuosius bei mirusiuosius. Kaip yra pastebėjęs prancūzų teologas Louisas-Marie Chauvet (Luisas-Mari Šovė), savo esme Bažnyčia pažįsta tik vieną šventę – Velykas, apimančias Kristaus mirtį, prisikėlimą ir Jo sugrįžimą laikų pabaigoje. Todėl Velykų laikotarpio dvasingumas nėra kažkas papildomo ar išskirtinio – tai pati krikščioniško gyvenimo esmė.
Po Kristaus Velykų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo žmonijos istorija jau yra pažymėta amžinybės ženklu. Dievo Karalystė ne tik laukiama, bet jau veikia mūsų laike. Tai, kas įvyko su Jėzumi per Jo prisikėlimą, Šventosios Dvasios galia veikia ir šiandien – žmogaus širdyje, Bažnyčioje, pasaulyje.
Penkiasdešimt dienų nuo Velykų iki Sekminių nėra tik kalendorinis laikotarpis. Tai kelias, kuriuo eina ir pirmieji mokiniai, ir šiandienos tikintysis. Apaštalams reikėjo laiko suprasti naują prisikėlusio Kristaus buvimą tarp jų, išmokti atpažinti Jo veikimą. Per šį laiką Jėzus jiems pasirodo, moko, stiprina. Panašiai ir Bažnyčia šiandien per liturgiją veda tikinčiuosius į vis gilesnį susitikimą su gyvuoju Kristumi.
Velykų laikas – šviesiausias ir ilgiausias liturginis metas. Jis primena amžinybės dieną, įsiveržusią į mūsų laiką. Tai metas, kai Bažnyčia ne tik kalba apie amžinąjį gyvenimą, bet jį patiria – kaip jau pradėjusią skleistis dovaną, pažadą ir tikrovę. Velykų šventimas yra tarsi įžanga į dangiškąjį pokylį.
Visa Bažnyčios laikysena liudijo: Kristus prisikėlė, ir tai keičia viską.
Neatsitiktinai nuo pat pirmųjų amžių šis laikotarpis buvo laikomas ypatingu. Krikščionys jį vadino „švenčių švente“ – nuolatiniu džiaugsmo ir šlovinimo laiku. Eucharistija būdavo švenčiama kasdien, skambėdavo „Aleliuja“, nebuvo klūpima, nepasninkauta. Visa Bažnyčios laikysena liudijo: Kristus prisikėlė, ir tai keičia viską.
Šios dienos nėra tik prisiminimas. Velykų slėpinys Bažnyčioje išgyvenamas sakramentais. Per juos Kristus veikia šiandien – perkeičia žmogų, įtraukia jį į savo gyvenimą. Ypatingai tai atsiskleidžia Krikštu, Sutvirtinimu ir Eucharistija.
Vis dėlto ši naujo gyvenimo dovana nėra automatiškai išsipildanti. Ji duota kaip pradžia, kuri turi augti. Nors per Krikštą žmogus jau yra įtrauktas į Kristaus gyvenimą, jis kasdien kviečiamas atsisakyti „senojo žmogaus“, kovoti su nuodėme, mokytis gyventi naujai.
Šią įtampą puikiai nusako apaštalas Paulius: nors išorinis žmogus nyksta, vidinis atsinaujina kasdien. Tikėjimas prisikėlusiu Kristumi leidžia kitaip matyti kančią, kovą, ir net mirtį. Galutinė pergalė jau iškovota – Kristus nugalėjo.
Todėl Velykų šviesoje pasikeičia ir mirties supratimas. Ji nebėra galutinis pralaimėjimas. Priešingai – ji tampa pilnutiniu įėjimu į tai, kas pradėta Krikštu – vienybę su Kristumi. Kaip skelbia apaštalas: „Mirtie, kur tavo geluonis?“
Galiausiai visas krikščionio gyvenimas – nuo pradžios iki pabaigos – yra paženklintas Velykų. Kristaus mirtis, prisikėlimas ir Šventosios Dvasios dovana tampa tarsi širdimi, kuri teikia gyvybę visai žmogaus būčiai. Net kasdienybė, su visais jos paprastumais, gali tapti garbinimu – „gyva ir šventa auka“ Dievui.
Velykos nėra tik šventė kalendoriuje. Tai – gyvenimo būdas, nauja tikrovė, į kurią kiekvienas žmogus yra kviečiamas įžengti.
