Gruodžio 31-ąją Vatikane paminėtos Benedikto XVI mirties metinės. Iš Vokietijos kilęs popiežiaus Pranciškaus pirmtakas mirė 2022 metais būdamas 95 metų. Jis gyveno pastaruosius devynerius metus Vatikano vienuolyne kaip popiežius emeritas, t. y. pasitraukęs iš Visuotinės Bažnyčios ganytojo pareigų, kurias ėjo beveik aštuonerius metus.
Mišias Vatikano bazilikos kriptoje prie Benedikto XVI kapo aukojo šveicaras kardinolas Kurtas Kochas. Jis kvietė mišių dalyvius suvienyti padėką Viešpačiui už popiežiaus Benedikto XVI gyvenimą ir darbus su visuotinės Bažnyčios padėkos malda Eucharistijoje.
Pats giliausias ir gražiausias gyvenimo momentas mums dovanojamas per mišias, kai švenčiame Švenčiausiąją Eucharistiją. Ji, kaip nemirtingumo vaistas (graikiškai – „pharmakon athanasias“), dar šiame gyvenime mums suteikia preliminarią amžinojo gyvenimo patirtį. Joje išgyvename Viešpaties atėjimą – (graikiškai – „Parusiją“), ir kartu išankstinę patirto to momento, kai galutinai ir su visam atkeliausime pas Jį.
Romos kurijos kardinolas ir buvęs Bazelio vyskupas K. Kochas patikino, kad pagal krikščioniškąjį tikėjimą, amžinasis gyvenimas neprasideda tik po mirties, o prasideda jau dabar mūsų žemiškajame gyvenime, kai gyvename būdami Dievo akivaizdoje, kitaip tariant, sakė kardinolas, kai gyvename veidas į veidą su Dievu.
Romos kurijos kardinolas ir buvęs Bazelio vyskupas K. Kochas patikino, kad pagal krikščioniškąjį tikėjimą, amžinasis gyvenimas neprasideda tik po mirties, o prasideda jau dabar mūsų žemiškajame gyvenime.
Priminęs, kad mes vis dėlto dar esame amžinybės prieškambaryje, kardinolas K. Kochas pacitavo iš paskutinės metų dienos Mišių Evangelijos, kuri visų pirma pažymi, kad „pradžioje buvo žodis“. Tai Dievo žodis su konkrečiu veidu ir vardu: tai Jėzus iš Nazareto, Emanuelis – Dievas su mumis. Jame Dievas parodė save – atskleidė savo tikrąjį veidą ir padovanojo visą savo meilę dėl žmonijos.
Pasak K. Kocho, tai mums padeda suprasti, kodėl Benediktas XVI įžvelgė tokį gilų ryšį, siejantį Dievo žodį su meile. Mat pats Dievas yra meilė: „Deus caritas est“. Tikroji priežastis kodėl paskutinis žmogaus gyvenimo žodis niekuomet nepriklausys mirčiai glūdi Dievo meilėje. Mes, žmonės, negalime tik išnykti ar susinaikinti mirtyje, nes Dievas pažįsta savo kūrinius ir juos myli.
Kurtas Kochas mišių dalyviams priminė, kad taip pat žmogiškoji meilė nori išlikti amžina; ji pradėta, kad būtų nesunaikinama ir kartu yra amžinybės ilgesio šauksmas. Tačiau žmogaus meilė vien iš savęs negali suteikti amžinybės. Tai gali tik Dievo beribė ir nesibaigianti meilė, kuri ne tik trokšta amžinybės kiekvienam žmogui, bet ją kuria ir ji pati yra amžinybė.
