Po Šv. Juozapo dienos Ispanijoje per Valensijos ugnies šventę „Fajos“ (Las Fallas) Mergelei Marijai paaukota apie 14 tūkst. kilogramų gėlių buvo perdirbta į kompostą, taip pratęsiant tikėjimo tradiciją.
Šventė trunka dvi dienas ir dažnai tęsiasi iki ankstyvo ryto. Į aikštę prie Apleistųjų Dievo Motinos bazilikos renkasi šeimos ir poros, vilkinčios tradiciniais drabužiais ir nešančios iš anksto suderintų spalvų gėlių puokštes. Jas lydi šimtai orkestrų, o iškilmės kulminaciją pasiekia kovo 19-ąją, minint šv. Juozapo šventę.
Per vadinamąją gėlių aukojimo procesiją („Ofrenda“) tūkstančiai dalyvių neša gėles Valensijos globėjai – Mergelei Marijai, pagerbiamai titulu Mare de Deu dels Desamparats. Per dvi dienas šios gėlės kruopščiai sudėliojamos į milžinišką gėlių apsiaustą, tampantį tikėjimo ir meninės išraiškos simboliu.
2026 metais šis apsiaustas įgijo ypatingą prasmę. Jį sukūrė Valensijos menininkė Xenia Magraner (Ksenija Magraner). Kompozicijoje vaizduojama moteris su vaiku, laikanti jį už rankos, virš jų – taikos balandis, kylantis virš dviejų lelijų. Priekinėje apsiausto dalyje gėlių raštai priminė erškėčių vainiką – kančios simbolį, iš kurio kyla taikos siekis.
Valensijos ugnies šventė „Fajos“ („Las Fallas“) – viena svarbiausių miesto švenčių, kasmet vykstanti kovą ir pasibaigianti šv. Juozapo dieną. Ji garsėja didžiulėmis meninėmis konstrukcijomis, kurios šventės pabaigoje sudeginamos, tačiau kartu išlaiko ir gilias katalikiškas tradicijas.
Pasibaigus šventei mieste lieka tūkstančiai kilogramų gėlių. Užuot jas išmetus, Valensijos miesto valymo tarnybos surinko gėles ir pavertė jas kompostu, skirtu miesto sodams ir žaliųjų erdvių priežiūrai.
Šis sprendimas turi ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Gėlių aukojimas jau savaime yra dovanos aktas – grožis, atiduodamas be atlygio. Jų perdirbimas į kompostą leidžia šiai dovanai tęstis, prisidedant prie naujos gyvybės atsiradimo miesto aplinkoje.
Tokiu būdu tai, kas trumpam tapo vienu labiausiai fotografuojamų religinių vaizdų, sugrįžta į žemę ir tampa naujo augimo pradžia. Tai primena krikščionišką kūrinijos sampratą, kurioje niekas neprarandama, bet perkeičiama.
Šventės laikas taip pat sustiprina šią prasmę. Ji baigiasi per šv. Juozapo – darbininkų globėjo – dieną, kurio gyvenimas buvo pažymėtas tylia tarnyste ir kasdieniu darbu. Gėlių perdirbimas atspindi tą pačią dvasią – rūpestingą, paprastą ir orientuotą į gyvybės kūrimą.
Nors daugeliui lankytojų ši šventė pirmiausia siejasi su įspūdingais reginiais ir ugnimi, jos esmė slypi gilesnėje simbolikoje – tikėjime, dovanoje ir atsinaujinime.
