Rugsėjo 27-28 dienomis Vilniuje viešėjo Ukrainos graikų apeigų (unitų) Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. Rugsėjo 28-ąją didysis arkivyskupas vadovavo Dieviškajai liturgijai Švč. Trejybės bažnyčioje, kuri reikšmingai susijusi su graikų katalikų istorija. Skelbiame jo homilijos tekstą.
Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes jis patepė Mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų (Lk 4, 18).
Jūsų Ekscelencija!
Jūsų Eminencija!
Garbusis vyskupe Stepanai!
Garbusis protoigumenai!
Garbieji ir dorieji tėvai!
Didžiai gerbiamasis pone Ukrainos ambasadoriau Lietuvoje!
Didžiai gerbiami visų lygių Lietuvos valstybės valdžios ir Vilniaus miesto institucijų atstovai!
Miela ukrainiečių bendruomenė, kurios nariai čia atvyko iš įvairių Lietuvos, Latvijos ir Estijos kampelių!
Mieli Ukrainos katalikų universiteto Verslo mokyklos studentai, atvykę iš Lvivo!
Mielas jaunime! Mieli vaikai!
Brangios seserys ir broliai vienuolystėje!
Garbė Jėzui Kristui!
Ką tik išgirstas Dievo žodis pasakoja mums apie ypatingą Jėzaus misijos akimirką. Kristus atvyksta namo, į Nazareto miestą, kuriame užaugo, kur gyveno Jo artimiausi ir tolimiausi giminaičiai. Šeštadienį Jis ateina į sinagogą skaityti ir aiškinti žmonėms Dievo žodį. Evangelistas pasakoja mums, kad Jis išskleidžia pranašo Izaijo knygą, kuri pasakoja apie būsimojo Mesijo, taip laukiamo Dievo išrinktosios tautos, ženklus. Jis skaito pranašo Izaijo žodžius apie Dievo pateptąjį: „Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane“ (Lk. 4, 18). Tai yra žodžiai apie Jį patį, nes „Kristus“ reiškia „Dievo pateptasis“. Tai Jis – viengimis Dievo Sūnus, kuris iš praamžių yra pateptas Šventąja Dvasia Dievo Tėvo prieglobstyje/įsčiose dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis atėjo į savo namus, pas savo žmones, kad skelbtų evangeliją, tai yra neštų gerąją naujieną apie nepaprastą Dievo veikimą.
Ką Dievas nori padaryti savo Sūnuje savo tautai? Kokia yra Evangelijos, Jėzaus Kristaus gerosios naujienos prasmė? Jis sako, kad atėjo nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimą, akliesiems – praregėjimą, vaduoti prislėgtuosius (plg. Lk. 4, 18). Ši gera žinia yra ta, kad Dievas išvaduoja savo tautą,ir dar labiau – prisimena ir rūpinasi ja.
Kai Kristus baigė skaityti, pasakoja Lukas, visi sinagogoje labai įdėmiai pažvelgė į Jį, ir Jis tarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk. 4, 21). Tai reiškia, kad tai, ką išgirdo žmonės, vyksta dabar. Tai, apie ką rašė pranašas Izaijas, vyksta šiandien. Ši gera žinia skirta būtent jums, kurie dabar klausotės. Šis Dievo žodis tampa tikrove jūsų ausyse.
Siekdamas paaiškinti šį Dievo žodžio išsipildymą tiems, kurie klauso, šventasis apaštalas Paulius laiške kolosiečiams rašo taip: „Nes Jame kartu su žmogiškąja prigimtimi gyvena visa dievystės pilnatvė, ir jūs dalyvaujate toje Jo pilnatvėje“ (Kol. 2, 9–10). Tai reiškia: bet kokia pilnatvė, kurios žmogus siekia, yra Jėzuje Kristuje, nes Jame „slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol. 2, 3). Todėl viskas tai, ko šiandien ilgisi ir ieško žmogus, kas gali padaryti jį laimingą, kupiną Dievo gyvybės, yra kaip lobis Jėzaus Kristaus asmenyje. Jeigu mes siekiame laisvės, taikos, išminties ir pažinimo – visa tai yra Jame. Štai kodėl apaštalas Paulius sako, kad visi, kurie klausotės, per Krikšto sakramentą „dalyvaujate toje Jo pilnatvėje“ (Kol. 2, 10) per Krikšto Slėpinį. Kas tiki Jėzų Kristų, jo ausyse, širdyje bei gyvenime ir šiandien išsipildo Dievo žodis.
Šiandien esame Vilniuje, šioje senovinėje Švenčiausiosios Trejybės šventovėje, kuri kadaise buvo Kijevo metropolitų sostinė, šiame senoviniame vienuolyne, kuris padovanojo mums didžiulę, turtingą mūsų Bažnyčios gyvenimo istoriją. Mūsų žvilgsnis krypsta į šventojo šventojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, asmenybę. Dėkojame Viešpačiui Dievui už šio didingo mūsų Bažnyčios vyro dovaną, minint jo kankinystės 400-uosius metines.
Istorija byloja, kad šventasis Juozapatas į šį vienuolyną atkeliavo labai keistu būdu. Kai jis pasibeldė į duris, jam atidarė pats vienuolyno vyresnysis. Vienuolynas buvo tuščias, apleistas. Čia, virš šių vartų, iki šiol išliko Juozapato celė, kurioje jis pasiekė šventumą, o kieme – akmuo, ant kurio jis stovėjo ir skelbė tą pilnatvę, kurią žmogus gali rasti tik Jėzaus Kristaus asmenyje.
Tada šventasis kankinys Juozapatas pamokslavo apie Visuotinės Bažnyčios vienybės pilnatvę ir kvietė visus krikščionis vienytis aplink uolą, kuria yra mūsų dienų apaštalo Petro įpėdinis. Šioje šventovėje jis kiekvieną dieną augo pažinimu, išmintimi, bet visų pirma šventumu, Šventosios Dvasios pilnatvėje. Nes, kaip kadaise Nazareto gyventojai, jis čia kasdien įsižiūrėdavo į Jėzų Kristų, esantį tarp savo tautos Sandoros skrynioje, Eucharistijos Slėpinyje.
Pagerbdami šventąjį kankinį Juozapatą, turėtume išgirsti iš jo lūpų šį galingą kreipimąsi: ieškokite Kristaus savo gyvenime – ir rasite Ukrainos orumą, laisvę, stiprybę, nepriklausomybę ir pergalę. Šiandien čia, Vilniuje, ypatingai skamba šventojo balsas ukrainiečių bendruomenei, kuri dėl karo atsidūrė svetingose Baltijos šalyse. Ypatingai dėkojame Lietuvos žmonėms už tai, kad jie Šv. Juozapatą ir mūsų Bažnyčios istoriją Vilniuje laiko savo nacionalinės istorijos ir dvasinio paveldo dalimi.
Įsiklausydami šiandien į Dievo žodį bei įsižiūrėdami į šventojo Juozapato asmenybę, o per jį – į patį Jėzų Kristų, kuris yra tarp mūsų kaip gyvenimo pilnatvė ir žmogaus išganymas, mes galvojame apie Ukrainą, kuriai reikia Evangelijos žodžių apie gerąją naujieną išsipildymo. Tikriausiai, pabudę kiekvieną rytą, jūs pasižiūrite naujienas apie įvykius Tėvynėje. Visi laukiame gerų naujienų, ypač apie mūsų pavergtų brolių ir seserų, esančių okupuotose teritorijose, išlaisvinimą. Mes meldžiamės už Ukrainos Krymą, Ukrainos kairiakrantę Chersono sritį, už Berdianską ir Tokmaką, už Donecką ir Luhanską. Ir prašome: Jėzau, Tu išlaisvini pavergtuosius, duodi laisvę įkalintiems – išpildyk Tavo žodį ne tik mūsų ausyse, bet ir Ukrainos žmonių širdyje, jų stiprybėje.
Jėzau, Tu išlaisvini pavergtuosius, duodi laisvę įkalintiems – išpildyk Tavo žodį ne tik mūsų ausyse, bet ir Ukrainos žmonių širdyje, jų stiprybėje.
Šventojo Juozapato ir net jo relikvijų istorija yra susijusi ne tik su Ukrainos tauta. Tai šventasis, vienijantis Lietuvą ir Baltarusiją, Ukrainą ir Lenkiją. Prieš keturis šimtus metų šventasis Juozapatas buvo Polocko (dabar tai Baltarusija) arkivyskupas. Jis buvo nukankintas už Kristaus Bažnyčios vienybę Vitebske. Džiaugiamės galėdami pasveikinti tarp mūsų esančius graikų apeigų katalikus iš Baltarusijos kartu su jų ganytoju kun. Jevhenu, kurie ypatingu būdu pergyvena ir meldžiasi už savo Tėvynę.
Šiandien mes meldžiamės: Šventasis Juozapatai, tu stovi danguje priešais Dievo sostą, kaip stovėjai kadaise čia, Švenčiausiosios Trejybės šventovėje, priešais eucharistinio Kristaus veidą, – melski už mus. Duok mums Savo jėgų, kad nepasiduotume, kai mums skauda. Duok mums suprasti, kad pergalės pilnatvė Ukrainai ateis per mūsų Dievo, nugalinti bet kokį blogį, galią ir pilnatvę.
Jėzau, Tu esi Šventąja Dvasia pateptas Dievo Sūnus, palaimink mūsų Tėvynę – Ukrainą, duok mums laisvę, palaikyk mūsų kariuomenę, mūsų merginas ir vaikinus fronte, surink išsibarsčiusius, gydyk sužeistuosius, išlaisvink tuos, kurie yra rusų nelaisvėje, surask be žinios dingusius. Jėzau, nušluostyk ašaras Ukrainos motinos ir moters, Ukrainos vaiko, – namų pasiilgusių. Išpildyk Ukrainos svajonę apie tikrą, teisingą, pilnatvę Tavyje turinčią taiką. Amen.
