Pastaraisiais metais Turkijos vyriausybė ypač daug dėmesio pradėjo skirti užsienio krikščionių darbininkams, nepaisant to, kad jie teisėtai ir dažnai dešimtmečius gyvena šioje šalyje.
„Nerimą kelia tai, kad Turkijoje vis dažniau pastebime priešiškumo apraiškų, ypač užsienio krikščionių atžvilgiu. Šie sąmoningi bandymai slopinti krikščionybės sklaidą pažeidžia religijos laisvę”, – teigia Lidia Rieder (Lidija Ryder), „ADF International” teisininkė.
Nuo 2020 iki 2023 m. Turkijos vyriausybė uždraudė atvykti arba išsiuntė iš šalies mažiausiai 160 užsienio darbuotojų ir jų šeimų. Nuolat skelbiami nauji draudimai atvykti.
Turkijos valdžios institucijos krikščionis ženklina vadinamaisiais N-82 arba G-87 saugumo kodais, kurie naudojami siekiant asmenį įvardyti kaip „keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui”. Jie iš esmės veikia kaip draudimas atvykti į šalį.
Šiais kodais vyriausybė taip pat siekia užkirsti kelią misionieriškai veiklai šalyje. Vyriausybei strategiškai naudojant šiuos kodus, bylos su tariamais „įrodymais” prieš šiuos krikščionių darbuotojus tampa įslaptintos, todėl apeliaciniai procesai tampa neskaidrūs ir veiksmingai paralyžiuoja vidaus teisines priemones.
Protestantų bažnyčios asociacijos pateiktoje 2022 m. žmogaus teisių pažeidimų ataskaitoje užfiksuoti 185 asmenys, kuriems savavališkai suteiktas N-82 kodas, neleidžiantis jiems atvykti į Turkiją vien dėl krikščioniškojo tikėjimo. „ADF International” remia daugiau kaip 30 tokių bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Per pastaruosius 100 metų krikščionių skaičius Turkijoje sumažėjo nuo 20 proc. iki 0,2 proc. gyventojų. Apskaičiuota, kad 99 proc. iš 83 mln. gyventojų yra musulmonai. Nors Turkija neturi konstituciškai pripažintos valstybinės religijos, jos valdyme vis labiau ryškėja islamizacijos ir nacionalizmo bruožai, o tai kelia iššūkių religinėms mažumoms, ypač krikščionims.
