Šįvakar Vilniuje koncertuos Airijos atstovė šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurse Bambie Thug, kurios pasirodymas buvo pripildytas raganavimo, satanizmo ir okultizmo simbolių. Dainininkės koncertą reklamuoja net LRT. Kviečiame susipažinti su portale „Premier Christianity” skelbto Tony Wilsono teksto santrauka apie airių scenos veikėją ir šių dienų tendencijas.
Šį straipsnį rašyti nelabai noriu, bet manau, kad turėčiau. Apmatai formavosi mano galvoje, kai žiūrėjau „Eurovizijos“ dainų konkursą.
Mano dvejonės kyla iš to, kad puikiai žinau, jog Bambie Thug eurovizinė daina „Doomsday Blue“ (liet. „Mėlyna lemtinga diena“) yra didelis smūgis socialiai tradicinių pažiūrų žmonėms. Nenoriu būti apžvalgininku, kuris įsižeidžia ir barasi dėl visko. Gerbiu saviraiškos laisvę ir suprantu, kad menininkai kartais meta iššūkį ir mus trikdo. Tačiau kai jo siunčiamoje žinutėje yra okultinių nuorodų, prakeiksmų ir vaizdų, kurie yra piktybiški, tikrai turime teisę reaguoti.
Būdami sąžiningi, turėtume vertinti pasirodymą pagal atlikėjų ketinimus. Šios dainos žodžiai turėtų būti apie tai, kaip kovoti su abejonėmis savimi ir niekada neleisti, kad kas nors priverstų jaustis menkesniu, nei esi. Abi šios idėjos yra pagirtinos. Tačiau kaip Bambie Thug dainos žodžiai patvirtina šią idėją, nesuprantu: „Avada Kadavra, sakau, kad sunaikinčiau / jausmus, kuriuos turiu, kurių negaliu išvengti / per suktus liežuvius ant tavęs uždėtas užkeikimas / kad visos gražuolės tavo lovoje ištrūktų iš tavo rankų ir tave nuliūdintų / ir visus dalykus, kuriuos norėtum turėti, prarastum“.
Jei kas nors privertė mane jaustis menkesniu, nei esu, ar galiu tai panaikinti prakeikdamas jį? Ar nuo to viskas klostysis geriau?
Kiekvieno mačiusio, kaip demoniškos jėgos griauna atskirų žmonių gyvenimus, nereikia įtikinėti, kad tai žalinga ir pavojinga. Visi turėtume susirūpinti, kai okultizmas normalizuojamas.
„Eurovizijos“ ir daugelio kitų renginių potekstė yra ta, kad atėjo laikas atlyginti žalą asmenims, kurie patyrė tradicinių visuomenių represijas. Dabar laikoma nusikaltimu prieš žmoniją, jei kas nors trukdo išreikšti save taip, kaip jam atrodo tinkama.
Krikščionys turi pripažinti, kad šį judėjimą paskatino rimtos praeities klaidos, padarytos krikščionybės, kai ji buvo aukštumoje, laikais. Airija, kuri yra Bambie Thug gimtinė, turi atsakyti. Kai krikščioniškasis tikėjimas palaiko jėgų pusiausvyrą, rezultatai dažnai būna bjaurūs. Bažnyčia buvo kalta dėl piktnaudžiavimo ir represijų. Šiuo metu matome tam tikrą atsaką į tai.
Kiekvieno mačiusio, kaip demoniškos jėgos griauna atskirų žmonių gyvenimus, nereikia įtikinėti, kad tai žalinga ir pavojinga.
Šiuo metu ryškėja lūžio linija tarp ultraliberalų, siekiančių laisvių, dėl kurių kyla pavojus išardyti visuomenės struktūrą, ir jiems besipriešinančių autoritarų. Noriu atsiriboti nuo abiejų grupių.
Prezidentas V. Putinas sako Rusijos žmonėms, kad jis saugo juos nuo liberalios Europos, kuri užsiima savęs žalojimu. Galbūt jis net turi tam pagrindo. Tačiau negalima įstatymais priversti žmonių laikytis socialinių ar religinių normų. Senasis Testamentas rodo, kad įstatymas yra bejėgis padaryti žmones gerus. Paulius mus moko, kad Įstatymas gali tik parodyti, jog mums reikia išsigelbėti nuo savidestrukcinių polinkių (Rom 8, 3). Įstatymas nušviečia, kur nuklydome, bet tik meilė gali pakeisti mūsų širdis.
Be abejo, krikščionys gali rasti naujų būdų pranešti, kad kai kurios saviraiškos formos, net ir tos, kurios tiesiogiai nekenkia kitiems, kenkia pačiam žmogui. Krikščionybės paradoksas, kad savo tikrąją tapatybę atrandame tik praradę save Kristuje (Mt 10, 39). Daugėja sociologinių įrodymų, kad žmonėms suteikiant vis daugiau galimybių rinktis, kaip save apibrėžti, vis dažniau kyla depresija ir nerimas.
Nenoriu būti savanaudis teisuolis, raginantis žmones stoti į vieną gretą. Nesu toks žmogus. Pernelyg gerai žinau, kad ir mane reikia gelbėti nuo netvarkos, kurią taip dažnai pridarau. Tačiau noriu pasakyti, kad „Eurovizija“ nėra žmogaus klestėjimo formulė. Padarykime viską, ką galime, kad įžiebtume šviesą ten, kur šiuo metu yra tik tamsa.
