Palydėdami besibaigiančius metus pažvelkime į svarbiausius Katalikų Bažnyčios įvykius.
Popiežius Pranciškus vadovavo pirmajai visuotinei Sinodo dėl sinodiškumo sesijai, kuri vyko Vatikane spalio 4-29 d. “Sinodiškumas” – naujam gyvenimui prikeltas Bažnyčios terminas, reiškiantis “kelionę kartu” – tapo vienu iš pagrindinių argentiniečio dešimtmečio pontifikato motyvų, o trejus metus trunkantis sinodo procesas yra pagrindinė priemonė jam įgyvendinti.
Nors spalio mėn. vykusiame susirinkime didelių pokyčių neįvyko, jis parengė dirvą kitų metų asamblėjai, kuri pateiks popiežiui rekomendacijas visais klausimais – nuo bažnytinio valdymo iki moterų vaidmens Bažnyčioje.
Popiežius Pranciškus taip pat siekė formuoti Bažnyčios ateitį po savo pontifikato – rugsėjo 30 d. jis paskyrė 21 naują kardinolą. Taip kardinolų, turinčių teisę balsuoti konklavoje, skaičius padidėjo iki 136, t. y. gerokai viršijo įprastą 120 kardinolų ribą.
Su naujaisiais kolegijos nariais Pranciškus jau pasirinko 72 proc. kardinolų, turinčių teisę balsuoti už jo įpėdinį, o raudonųjų kepurių iš pasaulio Pietų šalių yra daugiau nei bet kada anksčiau.
Vienas iš rugsėjį pakeltų naujų kardinolų buvo ilgametis popiežiaus teologinis pagalbininkas, argentiniečių prelatas Víctoras Manuelis Fernandezas. Popiežius tik liepos mėnesį paskyrė šį savo tautietį vadovauti Tikėjimo mokymo dikasterijai (TMD), kad ji labiau pritaikytų Pranciškaus pastoracinę viziją Bažnyčios mokymui – kardinolas Fernandezas netruko tai padaryti.
Per mažiau nei pusmetį 61 metų kardinolo Fernandezo vedama TMD suskubo išleisti vienas po kito tris dokumentus, kurie privertė suglumti ne vieną kataliką.
Visų pirma, pasaulis sužinojo, kad translytiškumas nėra kliūtis Krikštui, tačiau turi būti vengiama situacijų, kurios sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją. Homoseksualių porų vaikai gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, jeigu yra pagrįsta viltis, kad jie bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą, – skelbia TMD prefekto pasirašytas dokumentas, kurį popiežius patvirtino spalio 31 d.
Štai gruodžio 12 d. TMD išaiškino, kad galima įsteigti apibrėžtą ir nuolatinę vietą, kurioje kartu (kaip bendrame kape) būtų kaupiami ir saugomi pakrikštytų mirusiųjų pelenai. Taip pat leidžiama šeimai dalį mirusio šeimos nario pelenų laikyti mirusiojo istorijai reikšmingoje vietoje.
Nors nesena istorija liudija kitką. Po kremavimo palaikai turi būti palaidoti kapinėse ar kitoje pašventintoje vietoje, buvo nurodoma 2016 m. tuometės Tikėjimo mokymo kongregacijos direktyvoje dėl mirusiųjų kremavimo.
Šios taisyklės turėjo sumažinti „riziką, kad mirusiųjų nepasieks jiems skirtos maldos“, – anuomet žurnalistams sakė tikėjimo grynumo prievaizdas vokiečių kardinolas Gerhardas Ludwigas Muelleris. „Be to, mes nenorime, kad mirusieji būtų užmiršti ar kad jiems pritrūktų pagarbos“, – pridūrė jis.
Kremuotų velionių palaikus laikyti privačiuose namuose neleistina taip pat, kaip ir barstyti pelenus jūroje. „Palaikai nėra šeimos asmeninė nuosavybė, – pabrėžė tuomet dvasininkas. – Miręs žmogus yra Dievo sūnus. Jis dalis Kristaus kūno“. Dėl šios priežasties mirusysis esą turi būti palaidotas per viešą ceremoniją.
Tačiau nei vienas iš šių dokumentų nesukėlė tokio ažiotažo kaip TMD atverta galimybė laiminti tos pačios lyties poras ne liturginėse apeigose. Gruodžio 18 d. TMD deklaraciją šia tema kritikai ir šalininkai apibūdino kaip Bažnyčios mokymo apie lytiškumą pakeitimo galimybę, nors Vatikanas primygtinai tvirtino, kad atitinkama doktrina liko nepaliesta. Situaciją daro dviprasmišką ir tai, kad prieš du metus Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė dekretą, kuriuo atmetė bet kokią homoseksualių porų laiminimo galimybę.
Kaip matome naujos TMD vadovybės išaiškinimai yra priešingi neseniai paskelbtiems tos pačios žinybos dekretams. Didžiausia kebeknė, kad atsirado nenuoseklumo Bažnyčios pozicijoje regimybė. Tai reiškia, kad į aktualias Vatikano direktyvas nebūtina atsižvelgti, nes jos gali kisti pasikeitus kadrams Romos kurijoje. Šias tendencijas patvirtina ir daugybės pasaulio vyskupų pareiškimai, kad jie nesiruošia įgyvendinti deklaracijos.
naujos TMD vadovybės išaiškinimai yra priešingi neseniai paskelbtiems tos pačios žinybos dekretams.
Tuo pačiu popiežius griežtai kritikavo prieštaringai vertinamą Sinodo kelią Vokietijoje, kuris, pasak jo, vietinę Bažnyčią “vis labiau nukreipia nuo bendro visuotinės Bažnyčios kelio”, tačiau nesiėmė jokių korekcinių veiksmų. Negana to, TMD deklaracija netiesiogiai padrąsino germaniškus eksperimentus su „nereguliariųjų“ laiminimais.
Popiežiaus Pranciškaus į ateitį nukreipti žingsniai vyko esant aiškiems prastėjančios sveikatos požymiams. Kovo mėn. Pranciškus buvo nugabentas į Romos ligoninę po to, kai jam pasidarė sunku kvėpuoti.
Vėliau jam buvo diagnozuotas bronchitas ir jis išbuvo tris dienas, o paklaustas, kaip jaučiasi išėjęs iš gydymo įstaigos balandžio 1 d., pareiškė: “Aš vis dar gyvas!”.
Gegužės mėnesį popiežiui taip pat buvo atlikta pilvo operacija ir jis ilgai gydėsi ligoninėje. Visai neseniai popiežius Pranciškus ilgai sirgo, kaip jis pats apibūdino, “ūminiu infekciniu bronchitu”, dėl kurio dvi savaites buvo priverstas pasikliauti Vatikano padėjėjais, kurie už jį skaitė kalbas, ir atšaukti savo kelionę į Abu Dabį dalyvauti Jungtinių Tautų klimato kaitos aukščiausiojo lygio susitikime COP28.
Nepaisant šios nesėkmės, popiežius Pranciškus ir 2023 m. išlaikė rekordinį popiežiškųjų kelionių tempą – aplankė Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną, Vengriją, Mongoliją ir Prancūziją, taip pat Portugaliją, kur vyko Pasaulio jaunimo dienos. Šiuo metu popiežius Pranciškus jau yra surengęs 44 apaštalinius vizitus už Romos ribų, t. y. kasmet surengia jų daugiau nei pirmasis “keliaujantis popiežius” šventasis Jonas Paulius II.
Popiežius Pranciškus taip pat įvedė Romos vyskupijos ir Vatikano miesto valstybės konstitucijos pakeitimus. Prie Pranciškaus kaip “reformatoriaus” palikimo tikriausiai prisidės ir Vatikano teismo procesas, kuris gruodžio 16 d. baigėsi ilga laisvės atėmimo bausme kardinolui Angelo Becciu, nuteistam dėl stambaus masto sukčiavimo.
Atmetęs atsistatydinimo galimybę popiežius jau apgalvojo, kur norėtų, kad žmonės atiduotų pagarbą jam po mirties. Gruodžio mėnesį duodamas interviu popiežius pasidalijo mintimi, kad planuoja būti palaidotas ne Šventojo Petro bazilikoje, bet Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje, esančioje kitoje Romos pusėje; jis bus pirmasis popiežius nuo 1669 m., atgulęs ten amžinojo poilsio. Jo planai rodo, kad pontifikas neprieštarauja sukrėtimams ir rūpinasi, kaip bus prisimenamas.
