Popiežius Pranciškus Kūčių vakarą atvėrė simbolines jubiliejaus duris. Nors oficialiai jos atvertos tūkstančiuose pasaulio katedrų ir bažnyčių, tačiau pagrindinės durys stovi mūsų širdyse. Ir jas atverti galime tik mes patys padedami Šventosios Dvasios.
Krikščionybei laikas tikrai yra be galo svarbus. Juk vos sukuriamas pasaulis, išsyk jame atsiranda laikas. Laike vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Žodžio (Jėzaus Kristaus) įsikūnijimo „laiko pilnatvė“, kurios užsklanda yra šlovingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje.
Mūsų vakarietiškame kalendoriuje laiko tarpsniai ir sukaktys turi ypatingą reikšmę krikščionių tikėjimui, nes mes skaičiuojame istoriją nuo Dievo atėjimo į mūsų pasaulį akimirkos. Krikščionių požiūriu, būtent įsikūnijimo įvykis ir slėpinys suteikia laikui nepranokstamą pilnatvę, tvarką ir prasmę, todėl Katalikų Bažnyčia, kas dvidešimt penkis metus, iškilmingai švenčia jubiliejų.
Šventojo Rašto kontekste šventieji metai, arba jubiliejus, yra didžiulės reikšmės įvykis. Kiekvieni penkiasdešimtieji metai Senajame Testamente turėjo būti jubiliejiniai. Mozės įstatymas žydų tautai nurodė švęsti tokius metus: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenuimsite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, nes jie yra jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi: galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva. Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę“ (Kun 25, 10–14).
Jubiliejiniai metai būdavo skelbiami trimitu, padarytu iš avino rago, hebrajų kalba vadinamu Yobel, iš kurio ir kildinamas žodis „jubiliejus“. Su šiuo instrumentu, naudotu paskelbiant šventę, buvo susieta ir linksmybių idėja. Vėliau graikų žodžiai iobelaios ar iobelos persipynė su lotynišku žodžiu jubilo, kuris reiškia „šaukti“, ir iki mūsų dienų atėjo įgavęs formas jubilatio ir jubilaeum, bei pasklido daugelyje Europos kalbų.
Pučiamo rago garsai pranešdavo Izraelio tautai, kad jai prasideda naujas gyvenimo etapas, kuris reiškė, kad jubiliejiniais metais buvo draudžiama dirbti žemę, nuimti savaime laukuose ar vynuogynuose užaugusį derlių; tais metais turėjo būti paleisti į laisvę visi vergai, dovanotos visos skolos, o parduota nuosavybė turėjo grįžti seniesiems savininkams.
Tai reiškė, kad viskas, kas anksčiau buvo parduota ar kaip nors kitaip perleista, dabar turi būti grąžinta atgal, ši nuostata buvo ypač svarbi žemės atžvilgiu. Mat Mozės Įstatymas neleido žemės parduoti visam laikui: „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais. Todėl krašte, kurį jūs valdote, turite leisti atpirkti žemę“ (Kun 25, 23–24). Net ir nesulaukus jubiliejinių metų, žemės pardavėjo giminės turėjo teisę žemę atpirkti, grąžindami sumokėtą sumą, o jei jie pinigų neturėdavo, žemė galėjo likti parduota tik iki jubiliejinių metų.
Krikščionių požiūriu, būtent įsikūnijimo įvykis ir slėpinys suteikia laikui nepranokstamą pilnatvę, tvarką ir prasmę, todėl Katalikų Bažnyčia, kas dvidešimt penkis metus, iškilmingai švenčia jubiliejų.
Ta pati nuostata būdavo taikoma ir kaime esantiems namams, nes jie sudarė žemės nuosavybės dalį (plg. Kun 25, 31). Tik miestų namai galėjo būti atperkami per vienerius metus, o paskui jie pereidavo į pirkėjo nuosavybę visam laikui ir net jubiliejiniais metais jų nereikėjo grąžinti, išskyrus levitų miestų namus (plg. Kun 25, 29–33).
Ką šitie įstatymai reiškė? Visų pirma, kad išrinktojoje tautoje turėjo būti vykdomas socialinis teisingumas. Jis yra ne koks nors pasirinkimas, bet įstatymas, kurio nesilaikymas reiškia nusižengimą pačiam Dievui. Juo parodoma, kad žemė yra Dievo nuosavybė, o izraelitas yra tarsi jos nuomininkas, nes joje įsikūrė tik iš Dievo malonės.
Todėl šie įstatymai neleido nuosavybės sutelkti vienose – turtuolių – rankose. Jubiliejinių metų įstatymas apsaugojo vargšus, kad jie nebūtų priversti savo nuosavybės perleisti kitiems, turintiems daugiau galios, įtakos ir pinigų. Tokie įstatymai mokė Dievo tautos narį nepervertinti turtų ir jais nematuoti savo egzistencijos.
Taip aiškiai parodoma, kad Dievas yra ir medžiaginio pasaulio šeimininkas, o materialioji tikrovė turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Beje, Jėzaus Kristaus žodžiai nekrauti gendančių gėrybių žemėje (pgl. Mt 6, 19–20) turi aiškias užuomazgas šiame Mozės įstatyme, o šventieji arba jubiliejiniai metai ir buvo regima tokio elgesio išraiška. Pagaliau, jubiliejiniai metai saugojo pačius pažeidžiamiausius išrinktosios tautos narius, tuo buvo parodoma, kad Viešpačiui visi yra lygūs.
Ar galėtume šiuos bruožus perkelti ir į mūsų jubiliejinius metus? Ar neturėtų atsinaujinti mūsų visuomenė, krikščioniškoji bendruomenė, o jose sustiprėti socialiniai aspektai? Žinoma, šiandien socialinis teisingumas yra suvokiamas kitoniškai nei Senojo Testamento laikais, juk, pavyzdžiui, nereikia grąžinti seniesiems savininkams to, kas buvo parduota, paleisti vergų, palikti dirvonuoti žemės.
Mūsų socialinė ir ekonominė sankloda yra visai kitokia, kad semitų bendruomenėje įgyvendintomis priemonėmis galėtume išspręsti opias socialines problemas. Tačiau senosios sandoros jubiliejinių metų dvasia yra ta pati. Jubiliejinių metų esmė – žvilgsnis į artimą, jo skausmus ir problemas, ką akcentuoja ir popiežius Pranciškus savo jubiliejinėje bulėje.
Dar viena senatestamentiniame pasaulyje švenčiamo jubiliejaus prasmė buvo ne tik įgyvendinti socialinį teisingumą, bet ir priminti, jog Mesijo karalystėje vyraus tikrasis teisingumas ir džiaugsmas. Jubiliejaus nuostatos turėjo suteikti džiaugsmo visiems.
Deja, mūsų šventės kultūros pajauta yra smarkiai pažeista. Turime pripažinti, kad šventės patiria turinio krizę. Formaliai yra šventė, bet kaip ją švęsti, mus moko prekybininkai ir žiniasklaida, būtent iš ten visuomenė sužino, kurios šventės vertos ypatingo dėmesio, o kurios – tik paminėjimų žiniose. Nenuostabu, kad dažnai ir džiaugsmo trūksta, ir jis būna paviršutiniškas.
Džiaugsmas, kuri skelbia Biblijos jubiliejai, yra ne žmogiškos kilmės, bet kyla iš žinios, kad Dievas yra „Tavasis Atpirkėjas“ (Iz 54, 5), kuris žvelgia į mus Kūdikio veidu.
