Viešumoje pasirodęs katalikiško žurnalo „Artuma“ sukurtas galimas Lietuvos vyskupų laiškas apie padėtį šalyje tapo dar vienu ženklu, atskleidžiančiu, kaip giliai politiniai klausimai ir darbotvarkė yra įsiskverbę į Lietuvos katalikų gyvenimą. Šis laiškas – tai ne pavienė iniciatyva, bet tam tikros katalikų grupės pozicijos atspindys viešojoje erdvėje, išryškinantis jų lūkesčius ir spaudimą Bažnyčios ganytojams.
Ne kartą ir anksčiau buvo nedviprasmiškai reikalaujama, kad vyskupai pasmerktų tam tikrus politikus ar jų sprendimus, laikomus – šių grupių vertinimu – nesuderinamais su krikščioniška laikysena. Kitaip tariant, iš ganytojų tikimasi ne tik moralinio vertinimo, bet ir aiškaus politinio pozicionavimo.
Tačiau būtų klaida manyti, kad Lietuvos katalikų bendruomenė šiuo klausimu yra vienalytė. Greta šios stovyklos egzistuoja ir visiškai priešingas polius – katalikai, kurie norėtų, jog vyskupai imtųsi dar ryškesnės lyderystės ir drąsiau pasisakytų dėl įstatymų projektų, prieštaraujančių Katalikų Bažnyčios moraliniam mokymui. Iš šios pusės ne kartą skambėjo nusivylimas, kad tokiais klausimais vyskupai arba visai nepasisako, arba kalba pernelyg aptakiai ir atsargiai.
Šiame kontekste galima teigti, kad vyskupai šiandien atsidūrę tarp kūjo ir priekalo. Dvi akivaizdžiai priešingas politines platformas ir ideologijas atstovaujančios katalikų grupės nesugeba rasti sutarimo politiniais klausimais, o spaudimas ganytojams stotis į vieną ar kitą pusę tik stiprėja. Vis dėlto naivu būtų tikėtis, kad dabartinių pasaulio procesų akivaizdoje vyskupai pasirinktų atvirai ir vienareikšmiškai stoti į kurią nors konkrečią politinę stovyklą.
Tam yra ir gilesnių, struktūrinių priežasčių. Pati vyskupų konferencijos institucija Bažnyčios istorijoje yra palyginti naujas reiškinys, iš esmės susiformavęs po Vatikano II susirinkimo. Nors ir anksčiau vyskupai rinkdavosi į regioninius sinodus, praktika, kai vienu ar kitu klausimu kolegialiai ir viešai kalbama per vyskupų konferencijos organus, katalikybėje yra gana nauja. Todėl nenuostabu, kad vis dar ieškoma tinkamos formos, kaip atsakingai, kolegialiai ir autoritetingai išreikšti bendrą poziciją. Savo esmėje apsiribojama aktualaus Bažnyčios mokymo pakartojimu.
Dvi akivaizdžiai priešingas politines platformas ir ideologijas atstovaujančios katalikų grupės nesugeba rasti sutarimo politiniais klausimais, o spaudimas ganytojams stotis į vieną ar kitą pusę tik stiprėja.
Be to, nepamirškime, kad politiniai klausimai nėra tai, ką pirmiausia moko Bažnyčios ganytojai. Jų pagrindinė misija – skelbti Evangeliją ir rūpintis tikinčiųjų pastoracija. Vis dėlto pasaulinė patirtis rodo, jog tam tikromis aplinkybėmis vyskupų konferencijos pasisako ir visuomeniniais bei politiniais klausimais. Ypač tai matyti vadinamuosiuose pasaulio Pietuose – Afrikoje, Filipinuose, Lotynų Amerikoje, kur politiniai sprendimai dažnai tiesiogiai paliečia žmogaus orumą, teisingumą ar religijos laisvę. Reikšmingu pavyzdžiu galima laikyti ir neseną Kanados vyskupų pareiškimą dėl žodžio laisvės ribojimo, kilusio aiškinant neapykantos kalbos įstatymus.
Kartu verta prisiminti ir Bažnyčios mokymą apie politinį dalyvavimą. Atsakomybė už tiesioginį politinį veikimą pirmiausia patikima pasauliečiams. Vyskupų užduotis – saugoti tikėjimo depozitą ir ginti integralų Bažnyčios mokymą, ypač tuomet, kai jis iškreipiamas ar relativizuojamas. Vieši pareiškimai konkrečiais politiniais klausimais neretai gali ne mažinti, bet didinti visuomenės poliarizaciją – ypač šiandien, kai viešoji erdvė ir taip yra įkaitusi.
Tai, žinoma, neatleidžia ganytojų nuo moralinės lyderystės. Evangelinis ryžtas reikalauja stoti ten, kur pažeidžiamos silpniausiųjų teisės, griaunama socialinė pusiausvyra ir trypiamas žmogaus orumas. Tokiose situacijose ganytojų balsas yra ne tik svarbus, bet ir būtinas. Tai kyla iš pačios jų tarnystės prigimties – iš vyskupo, kaip dvasinio tėvo, vaidmens Bažnyčioje.
Šią laikyseną itin tiksliai nusakė popiežius Šv. Jonas Paulius II, 1993 m. kalbėdamas Vilniaus arkikatedroje: „Ypač svarbu, kad kunigas savo tautiečių būtų laikomas ant Kryžiaus mirusio ir prisikėlusio Išganytojo broliu. Kaip Nukryžiuotasis Kristus, jis yra pašauktas būti atleidimo ir susitaikymo ženklu.
Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o vien vyrai ir moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų, prievartos, smurto ir žmogaus teisių išniekinimo.“*
Galbūt būtent čia slypi atsakymas į šiandienos lūkesčių įtampą. Ganytojų misija nėra tapti dar viena politine tribūna. Jų užduotis – padėti susikurti erdvei, kurioje net ir susiskaldžiusioje visuomenėje lieka galimybė susitaikyti, gydyti žaizdas ir neprarasti žmogaus.
