Lietuvoje šyla ne tik oras, bet ir kaista visuomeninė atmosfera. Stebėtina, bet nuotaikų temperatūrą kaitina peticijos. Atrodytų, dokumentas, kuris nėra teisiškai įpareigojantis, gali sukelti tiek aistrų visuomenėje. Primenu, kalbama apie šeimos instituciją ginančių organizacijų platinamas peticijas prieš Stambulo konvenciją ir Lyčiai neutralios partnerystės įstatymą.
Diskusijas viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose įplieskė žinomų šalies dvasininkų kun. Algirdo Toliato ir br. Pauliaus Vaineikio OFM paraginimai feisbuke pasirašyti anksčiau minėtas peticijas. Vėlgi nuostabą kelia, kad šie dvasininkai buvo užsipulti, nes jie, galėtume sakyti, tik vykdė savo kunigų pašaukimo pareigas. Juk šių peticijų turinys visiškai atitinka Katalikų Bažnyčios moralinį mokymą. Tad kunigai nedarė nieko, kas prieštarautų jų tarnystei.
A. Toliato atvejis įspūdingas tuo, kad šį dvasininką galėtume laikyti katalikų influenceriu. Jis yra tikrai populiarus ne tik tarp tikėjimą aktyviai propaguojančių žmonių, bet ir tarp tų, kurie nebūdami Bažnyčios lankytojais, ieško dvasinės atramos ir gyvenimo prasmės. Ant kunigo išsiliejęs influencerių pyktis ir neapykanta parodė, kad paliesta tema yra jautri ir nevienareikšmiška.
Epitetai ir patyčios, kuriomis buvo palydėtas A. Toliatas, atskleidė mūsų „žvaigždučių“ emocinį ir kultūrinį lygį. Kunigas buvo išvadintas pižonu, hipsteriu, Tualetu, tikruoju bedieviu, menkysta, neklausančiu popiežiaus, sutanos komandos atstovu…Ar įmanoma šitokios žodinės bakchanalijos siautulyje kalbėti apie diskusiją, dialogą, tiesos paieškas? Visos šios sąvokos atsiduria sendaikčių turguje į kurį užsuka žiovaujantys lankytojai.
A. Toliatas nebekaitino aistrų ir savo įrašą feisbuke gerokai pakoregavo. Suprantamas kunigo noras nebeeskaluoti padėties, tuo labiau, kad jis neturi tikslo kažką nugalėti ar pažeminti. Tačiau nuosėdos neišvengiamai lieka, kai save įtakingais tituluojantys žmonės gali kitą sutrypti, žeminti, niekinti ir manytis, kad yra kovotojai už žmogaus teises ir laisves.
Feisbuko įrašas buvo ne tik kad pakoreguotas, bet ir pašalintas kitu atveju apie kurį skelbė Laikmetis.lt. Pranciškonų gimnazijos kapeliono br. Pauliaus Vaineikio raginimas paremti peticijas buvo pašalintas iš gimnazijos paskyros tame pačiame socialiniame tinkle. Ir jei kun. A. Toliato susidūrimas su influencerių priešiškumu yra natūralus, nes kalbama apie skirtingas vertybes ir pasaulėvaizdžius, tai Kretingos Pranciškonų gimnazijos vadovybės sprendimas yra tikras nesusipratimas.
Šiuo atveju kalbama apie katalikišką švietimo įstaigą, kurios vertybės turėtų būti aiškios ir grįstos Bažnyčios mokymu. Taip pat šios vertybės turėtų būti savos ir ten besimokančių vaikų tėvams. Tačiau kapeliono raginimas pasirodė esąs politikavimu, kuris nedera su gimnazijos taktika. „Ko aš nenoriu, kad oficiali gimnazijos erdvė ar internete, ar šiaip taptų patyčių ar neapykantos kurstymo vieta. Mano tikslas, kad to nebūtų“ – žiniasklaidai sakė jos direktorius br. A. Virbalis.
Taigi buvo pasirinkta sąlyginė ramybė. Toks pasirinkimas tampa vis dažnesniu reiškiniu tarp Bažnyčios institucijų atstovų. Atrodytų, daromas kažkoks žingsnis į priekį, tačiau susidūrus su bent kiek agresyvesne retorika, vyksta atsitraukimas atgal. Didelės abejonės, kad tokia taktika, kai vardan menamos ramybės, prėskos meilės, šaltos taikos atsitraukiama iš tiesos pozicijų, atneš teigiamų rezultatų. Niekur nedings įtarumas, nepasitikėjimas ir nuoskaudos.
Žinoma, tiesa nieko neturi laužyti ar daužyti. Ji nėra vėzdas, kuriuo vaikomiesi kitaminčiai. Tačiau bandymas ją suapvalinti neišvengiamai atveda prie sunkių pasekmių. Jėzus yra perspėjęs krikščionis apie druską, kuri netenka sūrumo. Jis sakė, kad tokią druską lieka išberti žemėn.
Jėzus yra perspėjęs krikščionis apie druską, kuri netenka sūrumo.
Nejučiomis kyla retorinis klausimas: kas būtų su mūsų krikščionių karta, jei ji atsidurtų tokioje situacijoje į kurią buvo patekusi Bažnyčia pokaryje? Taip pat, pavyzdžiui, ar ši karta sugebėtų organizuoti kažką panašaus į tai, ką pogrindyje darė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas ar „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai?
Suprantama, kad kiekvienai kartai krenta savo išbandymai ir iššūkiai. Vienas Dievas težino, kaip atlaikysime mes šio laiko išbandymus.
