Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatytoje negalios nustatymo reformoje bene daugiausia klausimų kelia steigiama „Agentūra“, į kurią yra sujungiamos trys Ministerijos valdymo sričiai priskirtos įstaigos – Neįgaliųjų reikalų departamentas, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba bei Techninės pagalbos neįgaliesiems centras.
Pagal Įstatymo projekto 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, „Agentūra“ organizuoja asmens su negalia teisių apsaugos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje stebėseną, dalyvauja rengiant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėsenos ataskaitas.
Tai yra iš esmės ydingas reguliavimas, nes stebėseną turi vykdyti nepriklausomas, spendimų dėl negalios priėmime nedalyvaujantis subjektas, todėl ši nuostata nesuderinama ir su Lietuvoje ratifikuota JTO neįgaliųjų teisių konvencija. Juolab, kad 14 str. 2 punkte numatyta, kad Agentūros priimti sprendimai yra privalomi ir „gali būti skundžiami privaloma ikiteismine tvarka Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka“.
Todėl kyla esminių abejonių ir dėl to, ar subjekto, priimančio administracinius sprendimus dėl neįgalių asmenų teisių ir pareigų, įvardijimas „Agentūra“, yra apskritai tinkamas lingvistinės, teisinės logikos ir LR Konstitucijos 5 str. 3 dalies („Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“) prasme.
Iš projekto net neaišku, kokios teisinės formos bus ta Agentūra – Viešoji įstaiga ar Biudžetinė įstaiga? Kaip žinia, Viešosios įstaigos steigėjais gali būti ir privatūs asmenys, tad jei Ministerija ateityje priimtų „politinį sprendimą“ Agentūros dalininko teises perduoti privačiam asmeniui, tai reikštų ne ką kitą, kaip negalios politikos vykdymo privatizavimą (o gal ir – „prichvatizavimą“?). Tokiu atveju minėtą Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, galima bus išmesti į šiukšliadėžę.
Ministerija projektu skelbia ne tik mitus apie diskriminaciją ir segregaciją, bet ir klaidina visuomenę, pavyzdžiui, pateikdama klaidingus duomenis apie ginčų dėl negalios nustatymo nagrinėjimą, teigdama, kad neįgaliųjų skundai šiuo metu esą nagrinėjami fragmentiškai, „kad iki šiol skundus dėl institucijų sprendimų vienais atvejais nagrinėdavo LAGK (Lietuvos administracinių ginčų komisija), kitais – GK“ (Ginčų komisija prie SADM).
Šie Ministerijos teiginiai yra absoliučiai klaidinantys, nes ir pagal anksčiau galiojusį, ir pagal dabar galiojantį, teisinį reguliavimą, nustatytą LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 str. 1 dalyje, vienintelė institucija, nagrinėjanti ginčus dėl neįgalumo, darbingumo ir specialiųjų poreikių nustatymo privalomo ikiteisminio nagrinėjimo tvarka, yra Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Lietuvos administracinių ginčų komisija (LAGK) nagrinėja skundus, kylančius iš kitų teisinių santykių, o ginčų dėl neįgalumo, darbingumo ir specialiųjų poreikių nustatymo, kai asmuo skundžia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimus, nenagrinėja.
Dabartinė Ginčų komisija prie SADM veikia kaip specializuota šios kategorijos ginčų nagrinėjimo institucija, kurios sudėtyje dirba ne tik teisininkai, bet ir medikai. Taip užtikrinamas maksimaliai operatyvus, objektyvus ir kvalifikuotas neįgaliųjų skundų nagrinėjimas. Todėl Ministerijos teiginys, kad „GK nagrinėjami skundai nėra labai specifiški“ yra dar vienas klaidinantis mitas.
Beje, šalia ministerijos paskelbtų mitų pasakysiu tik vieną faktą: 2022 m. per praėjusius dešimt mėnesių Ginčų komisija tenkino apie 45 procentus pareiškėjų – neįgaliųjų – skundų dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos priimtų sprendimų. Šie Komisijos sprendimai nustatyta tvarka teismui nebuvo apskųsti, jie yra galiojantys ir privalomi asmenims bei institucijoms.
Ši aplinkybė įrodo Komisijos veiklos efektyvumą ir prasmingumą įgyvendinant valstybės politiką ir valstybės įsipareigojimus neįgaliųjų teisių apsaugos srityje pagal Lietuvoje ratifikuotą JT Neįgaliųjų teisių konvenciją bei įgyvendinant LR Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostatą (kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) – ją galima bus išmesti į šiukšliadėžę.
Beje, projekto autoriai jau dabar padarė gebelsiškos propagandos veiksmus, kurie, dar net nepriėmus naujo įstatymo, žmonėms sukelia neigiamus padarinius, nes jau dabar žmonės skambina į Ginčų komisiją ir klausia, ar ji jau panaikinta ir kas nagrinės jų skundus?
Ginčų komisijos prie SADM naikinimas ir neįgaliųjų skundų nagrinėjimo perdavimas nespecializuotai institucijai yra toli gražu ne paskutinė reformos problema.
Ministerija įstatymo leidėjui teikia ne teisėkūros principus ir Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkantį įstatymų projektą, o „katę maiše“ primenantį teisės normų kratinį, kur painiojama teisės normų hierarchija. Didelė dalis teisinio reguliavimo, kuris apsprendžia neįgaliųjų subjektines teises, yra perkeliama į poįstatyminius aktus.
Ginčų komisijos prie SADM naikinimas ir neįgaliųjų skundų nagrinėjimo perdavimas nespecializuotai institucijai yra toli gražu ne paskutinė reformos problema.
Taigi, įstatymo leidėjai net nesupras už ką balsuoja, nes, kaip sakoma – velnias slypi detalėse. Todėl projektas yra iš esmės ydingas ir net pavojingas juridinės technikos ir teisinių pasekmių prasme.
Didžiausia projekto apgaulė yra ta, kad negalia bus nustatoma vadovaujantis mistiniais socialiniais kriterijais (pavyzdžiui, vertinant žmogaus gyvenamąją aplinką), o ne medicininiais, kaip buvo vertinama ir nustatoma iki šiol.
Dėl šios priežasties maždaug 80 tūkst. neįgaliųjų, kurie dabar gauna valstybės paramą, šios paramos gali netekti, nes dėl kitokio vertinimo jų darbingumo lygis (kuris pagal projektą bus įvardijamas) padidės, nors jų sveikatos būklė ir nepagerės.
Beje, dėl šių pačių priežasčių grėsmės kyla ir Lietuvos paraolimpiečiams, nes dėl dirbtinai padidinto darbingumo lygio (t. y. sumažėjusios negalios lygio), iškyla grėsmių, kad jie nebegalės dalyvauti parolimpinėse žaidynėse jau 2024 m.
Jau beveik parašius šį tekstą, pasitaikė proga paklausyti pastarojo ketvirtadienio (lapkričio 10 d.) LRT radijo rytinės laidos „Aktualijų studijos“, kurioje apie reformą diskutavo tokie Seimo nariai kaip Monika Ošmenskienė, Algirdas Sysas, Neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė, Paraplegikų asociacijos teisininkas Egidijus Grigonis ir SADM ministrės patarėja Lauryna Filatovaitė.
Laidos pradžioje telefonu laidai kalbėjo ir pati ministrė Monika Navickienė. Radijo diskusijoje reformą palaikė ministrės patarėja, palaikė ir Dovilė Juodkaitė, Egidijus Grigonis bei Monika Ošmenskienė.
Nieko nuostabaus, kad reformą palaikė ministrės patarėja ir valdančiųjų atstovė. Problema ta, kad iš reformos palaikytojų neišgirdau nė vieno argumento, kuris nors kiek atremtų reformos kritikų keliamus klausimus ir išsakomus argumentus. Išgirdau tik daug kartų projekto pristatymuose girdėtus lozungus ir propagandinių skaidrių lygio klišes, net melavimą, o kai kurie reformos palaikytojai, panašu, kad nebuvo dorai skaitę nei projekto, nei JT Neįgaliųjų teisių konvencijos, ką jau kalbėti apie dabartinį darbingumo nustatymą reguliuojančius teisės aktus (kriterijus, klausimynus).
Įdomi situacija su nevyriausybinėmis organizacijomis. Sprendžiant iš išklausytų pristatymų, kai kurios neįgaliųjų NVO yra paverstos ministerijos „etatiniais“ klakeriais (renginio organizatorių pasamdomi renginio liaupsintojai) ir toks, deja, yra Neįgaliųjų forumas.
O juk palaikymo schema gana akivaizdi. Užtenka pasižiūrėti viešai prieinamus duomenis apie ministerijos skirstomą paramą neįgaliųjų organizacijoms. Todėl šios NVO reformą palaiko todėl, kad yra gana sočiai pamaitinamos ministerijos (aišku, už mokesčių mokėtojų, taip pat ir tų pačių neįgaliųjų pinigus…).
Tačiau tai nereiškia, kad sočiai pamaitinami tos „klakerių asociacijos“ eiliniai nariai…
Beje, šioje vietoje kyla esminis klausimas laidos vedėjai Liepai Želnienei ir visai LRT: kodėl nacionalinio transliuotojo eteris suteikiamas tik toms NVO, kurios palaiko reformą? Ar tai nauja demokratijos forma, kai visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo LRT eteris suteikiamas tik patogiems ir valdžiai lojaliems kalbėtojams? Bet kuriuo atveju neįgaliųjų NVO santykių su ministerija klausimas vertas ne tik atskiro straipsnio, bet ir atskiro žurnalistinio (o gal ir spec. tarnybų?) tyrimo.
Neįgaliesiems nebus nei šilčiau, nei sočiau, nei saugiau, jei juos vadinsime „asmenimis su negalia“.
Trumpai tariant ir grįžtant prie minėtų KT Neįgaliųjų teisių konvencijos komiteto rekomendacijų, teikiamas reformos projektas iš esmės neįgyvendina nė vienos iš JT Komiteto rekomendacijų, o sukuria tik biurokratinę veiklos imitaciją. Neįgaliesiems nebus nei šilčiau, nei sočiau, nei saugiau, jei juos vadinsime „asmenimis su negalia“, bet jie ir toliau neįgaliojo vežimėliu negalės patekti į institucijas ir viešąsias erdves, nes nebus tinkamų liftų, jie neveiks arba pandusas bus tokio statumo, kad juo galės užvažiuoti tik kokio nors Seimo nario visureigis.
Tad kyla esminis klausimas – vardan ko ši reforma, jei geriau neįgaliesiems nieko nepasiūlo? Gal kad apskritai neliktų neįgaliųjų? Ar ji reiškia, kad Lietuva grįžta į laukinio kapitalizmo lopšį (o gal iš jo dar neišlipo?), kur, kaip džiunglėse, galioja tik stipresniojo, turtingesniojo ir įtakingesniojo teisė?
Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministrei ir visai jos politinei komandai, jei ji kažkokiu pavidalu įsivaizduoja savo ateitį viešojoje politikoje, pats laikas kreivus veidrodžius atiduoti į atliekų perdirbimo punktą ir iš arčiau bei jautriau pasižiūrėti į neįgaliųjų gyvenimą Lietuvoje.
Neįgaliesiems reikia tikros ir veiksmingos integracijos visuomenėje, o ne mistinių „teisių gynimo pagrindų“ ar kompiuterio mygtukus maigančio dar vieno tarpininko – atvejo vadybininko.
