Antrojo Velykų sekmadienio – Dievo Gailestingumo sekmadienio – Evangelijoje kalbama apie apaštalą Tomą, kuris iš pradžių nenorėjo patikėti Kristaus prisikėlimu, bet, sutikęs Prisikėlusįjį, išpažino: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.
„Tikėti ne visada lengva, – sakė popiežius Leonas sekmadienio vidudienį, komentuodamas Evangelijos sceną. – Tai nebuvo lengva Tomui ir nėra lengva mums. Tikėjimas turi būti puoselėjamas ir stiprinamas. Todėl „aštuntąją dieną“, tai yra kiekvieną sekmadienį, Bažnyčia kviečia mus daryti tai, ką darė pirmieji mokiniai, – susirinkti ir kartu švęsti Eucharistiją. Sekmadieninė Eucharistija yra būtina krikščioniškam gyvenimui.“
Priminęs, kad jau pirmadienį prasideda apaštališkoji kelionė į Afriką, popiežius paminėjo IV amžiaus pradžios Šiaurės Afrikos kankinių liudijimą. Turėdami galimybę išsaugoti gyvybę, jei atsisakys švęsti Eucharistiją, jie atsakė, kad negali gyventi nešvęsdami Viešpaties dienos. Per Eucharistiją mūsų rankos tampa „Prisikėlusiojo rankomis“, liudijančiomis jo buvimą, jo gailestingumą ir jo taiką.
„Brangieji broliai ir seserys, – tęsė popiežius Leonas, – pasaulyje, kuriam taip reikia taikos, mes turime atkakliai ir ištikimai švęsti Eucharistiją – susitikimą su Prisikėlusiuoju, kad galėtume liudyti jo meilę ir skelbti susitaikinimą. Taip gyventi tegul mums padeda Mergelė Marija – palaiminta, nes pirmoji patikėjo nematydama.“
