Jėzaus krikšto šventė mums primena mūsų pačių krikštą. Norėčiau pasakyti tik vieną mintį apie tai, kaip šiandien galėtume semtis gyvenimo iš krikšto.
Krikšto metu Dievas mums kalbėjo: tu mano mylimasis sūnus, mylimoji dukra, tavimi aš gėriuosi. Pastoracijos psichologas Karlas Frielingsdorfas yra parašęs knygą pavadinimu „Nuo išgyvenimo į gyvenimą“ (vok. „Vom Überleben zum Leben“).
Joje jis rašo, kad daugelis vaikų patiria tik sąlyginę teisę egzistuoti: tu turi teisę būti, jei kažką padarysi, jei tau seksis, jei būsi drąsus, geras, paklusnus. Jei vaikai patiria tik tokią sąlyginę teisę į egzistenciją, tai jie susikuria įvairias išgyvenimo strategijas. Jie stengiasi kiek galima daugiau visko padaryti, kad būtų kitų gerbiami ir pripažinti. Jie niekada nepasako savo tikrosios nuomonės, visada taikosi prie kitų, kad būtų mėgstami. Bet iš tiesų tai nėra tikrasis gyvenimas, tai tėra išgyvenimas.
Iš tiesų gyventi galiu tik tada, kai jaučiu, jog turiu besąlyginę teisę egzistuoti, kad esu besąlygiškai pripažįstamas. Prisimindami savo pačių krikštą, turėtume visada prisiminti tai, kad esu besąlygiškai mylimas. Aš neprivalau meilės, pripažinimo išsikovoti kokių nors strategijų pagalba. Mes esame Dievo besąlygiškai pripažįstami ir priimami.
Tačiau mes ir patys save turėtume priimti be jokių išankstinių sąlygų. Daugelis save išgali priimti tik tada, kai įgyvendina sau keliamus lūkesčius. Tačiau dažnai tie lūkesčiai yra per dideli ir neįgyvendinami. Mes įsivaizduojame, kad visada turėtume būti tobuli, sėkmingi, geros nuotaikos, šaunūs. Tačiau mūsų siela tam priešinasi.
Vidinę ramybę rasime tik tada, jei galvosime, kad turiu priimti save tokį, koks esu. Ir Dievas mane priima tokį, koks esu. Dažnai galvojame, kad kiti mus priima ir gerbia tik tada, kai esame geri, sėkmingi ar malonūs. Tačiau mes dažnai savo įsivaizdavimus apie save perkeliame į kitus. Mes galvojame apie tai, ką kiti gali galvoti apie mus. Bet ir čia galioja tas pats, kad mes turėtume galvoti, kad ir kiti mane priima tokį, koks esu.
Save priimti tokį, koks esu, visiškai nereiškia, kad neturėčiau užsiimti saviugda. Aš taip pat noriu augti. Noriu išsiugdyti savo tikrąjį aš, mylintį ir turintį vidinę ramybę. Bet čia taip pat galioja principas, kad pakeisti galima tik tai, ką aš priimu. Augti gali tik tai, ką aš besąlygiškai priimu ir kuo su meile rūpinuosi.
Todėl linkiu Jums palaimingos savaitės, o jei Jums bus sunku save priimti ar kai abejosite, ar kiti Jus priima tokius, kokiais esate, visada prisiminkite, kad esu Dievo besąlygiškai mylimas. Myliu save tokį, koks esu. Žmonės mane turėtų priimti tokį, koks esu. Turiu vilties, kad aš vis labiau tampu tikruoju savimi ir tokiu būdu tampu palaima kitiems žmonėms.
Iš vokiečių k. vertė Paulius Galubickas
