Viešpaties Apreiškimo iškilmėje kovo 25 d. Telšiuose įvyko metinė šeimos centrų konferencija, kurios tema – „Kiekviena santuoka yra augimo istorija“. Konferenciją organizavo Lietuvos šeimos centras.
Į Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos salę atvyko daug šeimų, besidarbuojančių bei savanoriaujančių šeimų sielovadoje. Sveikinimo žodį susirinkusiems tarė Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė, Telšių vyskupijos šeimos centro direktorius Domininkas Lizdenis bei Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas prisiminė prieš beveik dvidešimt penkerius metus įvestus kursus sužadėtiniams ir su tuo susijusius sunkumus. Arkivyskupas dėkojo, kad visi sunkumai buvo nugalėti, o šiandien kursai sužadėtiniams yra savaime suprantamas dalykas ir duoda gražių vaisių stiprinant visuomenėje supratimą apie krikščionišką šeimą.
„Šiandien vyskupijų įsteigtiems šeimos centras kyla nauji iššūkiai, su kuriais Dievui padedant taip pat susitvarkysime“ – kalbėjo arkivyskupas.
Pagrindinį pranešimą – „Meilės džiaugsmo grūdai naujai sėjai. Apie popiežiaus Pranciškaus pasiūlymą Santuokos kelionei“ – skaitė Šeimos reikalų tarybos pirmininkas vysk. Arūnas Poniškaitis. Vyskupas apžvelgė Pasauliečių, Šeimos ir gyvybės dikasterijos prieš metus paskelbtas pastoracines gaires, kuriose santuokinis gyvenimas prilyginamas katechumenato kelionei.
Daugeliui gali atrodyti, kad Santuoka – tai Bažnyčioje įvykusios apeigos, tačiau taip suprantant santuoką labai stokojama mistagoginio matmens, kuris apima visą žmogaus gyvenimą – nuo vaikystės iki gilios senatvės. Bažnyčia turi ieškoti būdų, kaip nuo vaikystės lydėti link Santuokos, o po Santuokos priėmimo palydėti susituokusiuosius link santuokinio gyvenimo pilnatvės.
Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algirdas Petronis pristatė naują programą „Gyventi ir sugyventi“, kuri skirta poroms, gyvenančioms kartu ir siekiančioms Santuokos sakramento. Po šių pranešimų vyko darbas grupelėse, kuriose buvo aptarta ir pasidalinta įžvalgomis.
Konferencijos dalyviai dalyvavo šv. Mišiose, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Homilijos žodyje Telšių vyskupas Algirdas atskleidė Viešpaties apreiškimo iškilmės svarbą.
daugelis jaunų žmonių prieina tam tikrą savo mąstyme susikurtą ribą ir bijo prisiimti iš santuokos kylančius įsipareigojimus.
„Angelas siunčiamas pas Mergelę Mariją į Nazaretą. Kokia atsakomybė gula ant Marijos pečių: jai reikia duoti atsakymą, ar ji sutinka? Anot biblistų, jos asmenyje tuomet susikaupė visos žmonijos atsakymas. Kaip kažkada Ieva už visus apsisprendė, taip ir Mergelė Marija turėjo apsispręsti už visą žmoniją. Matome, kad Marija buvo nusigandusi tos atsakomybės, nes angelas ją padrąsino: „Nebijok, Marija“. – Po to, kai angelas paaiškino, Marija ištarė savo garsųjį TEBŪNIE! Dėl ko mes taip mylime Mergelę Mariją? – Dėl jos likiminio apsisprendimo pasauliui padovanoti Gelbėtoją. Tai Marijoje, jos įsčiose Dievas paruošė savo Sūnui kūną.
Mielos šeimos, ši Apreiškimo Marijai scena primena ir jums tą akimirką, kai vienas kitam ištarėte „Tebūnie!“ mūsų bendram gyvenimui Santuokos sakramente ir kartu leidotės ieškoti Dievo valios. Šiandien nepaprastai aktualus atrodo angelo padrąsinimas – „Nebijok“, nes daugelis jaunų žmonių prieina tam tikrą savo mąstyme susikurtą ribą ir bijo prisiimti iš santuokos kylančius įsipareigojimus. – Dievas visus mus drąsina: „Nebijok, nes aš būsiu su tavimi“.
Kaip gražiai yra įrėminta šios Evangelijos ištrauka: pirmajame sakinyje kalbama apie angelą Gabrielių, pasiųstą į Nazaretą, o paskutiniame sakinyje išgirdome – „Ir angelas pasitraukė“ – atliko savo darbą ir pasišalino. Dažnai ir mūsų gyvenimas atrodo labai pulsuojantis: juk būna aukščiausių patirčių ir polėkių metas, bet taip pat kartais išgyvename negandas, vienatvę ir nerimą. Tačiau tų įvykių centre yra Dievo tapimas žmogumi – įsikūnijimas.“
Kalbėdamas apie atvirumą gyvybei Telšių ganytojas priminė apie vyskupijoje tarnaujančius du brolius kunigus – Joną ir Viktorą Ačus. Kanauninkas Jonas šeimoje yra septintas vaikas, o kanauninkas Viktoras – dvyliktas. Juokaudamas vyskupas sakė, kad žvelgiant į tai galime spėti, kad „dvasiniai pašaukimai prasideda nuo septinto vaiko…“.
Gyvenimą šeimoje vysk. Algirdas palygino su vienuolynų regulomis. „Šeima ir vienuolinis gyvenimas turi daug ką bendro:
– Sukūrę šeimą jaunavedžiai gyvena panašiai kaip benediktinai – pamaldžiai ir būna darbštūs, linksmi ir malonūs.
– Kartais gyvena kaip domininkonai – vienas kitam pamokslauja ir vienas kitą moko kelis kart dienoje;
– Pasitaiko ir karmelitų regula, nes netrūksta pasninkų ir apsimarinimų;
– Retai, bet visgi pasireiškia ir griežtos askezės vienuolynų regula, kuomet sutuoktiniai vienas kitą apiplaka liežuviais, ar tuo, kas po ranka pakliūva… Tokiu atveju netoli iki kartūzų regulos, kai laikomasi griežtos tylos, nes šeimos žmonės ištisas dienas vienas kitam neprataria nė žodžio, prasideda nekalbadieniai. Jei dalykai ir toliau taip klostosi, lieka dykumos tėvų ir motinų gyvenimas, kuomet kiekvienas lenda į savo atsiskyrėlišką uolą ir ten pats vienas kovoja su demonais…
Matome, kad vienuoliškas pašaukimas teturi tik vieną kelią, o pašaukimas šeimai apjungia visų įmanomų vienuolynų ir regulų patirtį“.
Pamaldose buvo prisimintas prieš metus įvykęs pasaulio paaukojimas Nekaltajai Švč. M. Marijos širdžiai. Pamaldų dalyviai atnaujino šį paaukojimą ir visi drauge meldė Dievo Motinos globos bei užtarimo.
Po pietų konferenciją tęsė psichoterapeutė Ramunė Dobrovolskienė pranešimu „Konfliktas žeidžia, konfliktas gydo“. Konferencijos dalyviai vėl dalijosi į grupeles ir ieškojo geriausių sprendimų konflikto situacijoje. Po diskusijų grupelių dalyviai pasidalino atrastais saliamoniškais sprendimais. Telšių vyskupijos šeimos centro darbuotoja Gintė Kazlauskienė pristatė pradėto kūdikio, kuriam gresia pavojus, dvasinio įvaikinimo iniciatyvą.
Konferencijos pabaigoje buvo padėkota visiems organizatoriams bei dalyviams, o ganytojai palaimino šeimas atnaujintai misijai, kad kiekviena santuoka taptų augimo istorija.
