Ketvirtadienio, vasario 8 d., rytą popiežius Pranciškus susitiko su Vatikane šiomis dienomis vykstančios tarptautinės konferencijos, skirtos kunigų nuolatiniams ugdymui, dalyviais. Dvasininkijos dikasterijos kartu su Evangelizacijos dikasterija ir Rytų Bažnyčių dikasterija surengtos konferencijos tema – šv. Paulius Antrojo laiško Timotiejui žodžiai: „Atgaivink Dievo malonės dovaną“ (plg. 2 Tim 1, 6).
Kaip šiandien Bažnyčia turi atsakyti į šv. Pauliaus raginimą? Kaip atgaivinti gautą dovaną? Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo per konferencijos dalyviams skirtą ketvirtadienio ryto audienciją, atkreipdamas jų dėmesį į tris esminius kunigo tapatybės ir tarnystės dalykus: patiems gyventi ir su kitais dalytis Evangelijos džiaugsmu; neužmiršti, kad kunigas yra Dievo tautos narys, kaip ir kiti; suvokti, kad kunigo tarnystė suteikia naują gyvenimą.
Evangelijos džiaugsmas
Krikščioniškajame gyvenime svarbiausia yra draugystės su Viešpačiu dovana, išlaisvinanti iš individualizmo liūdesio ir iš pavojaus gyventi be prasmės, be meilės ir be vilties. Evangelijos džiaugsmo šaltinis – tai žinia, kad Dievas mus myli švelniai ir gailestingai. Ir šį džiaugsmingą kunigas yra pašauktas skelbti pasaulyje, liudydamas jį savo gyvenimu. „Tik patys priimdami ir puoselėdami Evangelijos džiaugsmą galime jį nešti kitiems, – sakė Pranciškus. – Todėl kunigų nuolatinio ugdymo procese reikia visada atsiminti, kad esame mokiniai kelionėje. O jei matome kunigų, kurie nesugeba tarnauti, yra savanaudžiai, kunigų, pasirinkusių verslininko kelią, vadinasi jie prarado gebėjimą jaustis mokiniais, o jaučiasi esą šeimininkai.“ Iš tiesų, pridūrė Pranciškus, būti Viešpaties mokiniais tai ne persirengti, ne maskuotė, bet gyvenimo būdas, todėl yra labai svarbus kunigų žmogiškasis ugdymas. Kunigai turi sugebėti palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, būti brandūs priimti iššūkius, kad Evangelijos paguoda pasiektų Dievo tautą per kunigų žmogiškumą, perkeistą Jėzaus Dvasios.
Priklausymas Dievo tautai
Kunigiškąją tarnystę įmanoma gerai atlikti tik pasinėrus į kunigiškąją Dievo tautą, iš kurios ir patys kunigai yra kilę. „Priklausymas tautai – niekada nesijausti atskirtiems nuo šventos ištikimos Dievo tautos kelio – mus saugo, palaiko darbuose, lydi pastoraciniuose rūpesčiuose ir apsaugo nuo pavojaus atsiriboti nuo tikrovės ir jaustis visagaliais, – kalbėjo kunigams Pranciškus. – Būkime atsargūs, nes čia glūdi visų piktnaudžiavimo formų šaknys.“ Siekiant, kad kunigai būtų nuolat pasinėrę į tikrąją žmonių istoriją, reikia, kad ir kunigų ugdymas nebūtų atskirtas nuo Dievo tautos. Kunigų ugdyme reikia naudotis visos Dievo tautos indėliu: kunigų ir tikinčiųjų pasauliečių, vyrų ir moterų, vienišų žmonių ir sutuoktinių porų, pagyvenusių žmonių ir jaunimo, nepamirštant vargstančiųjų ir kenčiančiųjų, kurie irgi gali daug ko išmokyti.
Gyvybę teikianti tarnystė
Tarnavimas yra svarbiausias kunigo atpažinimo ženklas. Jėzus to mokė visu savo gyvenimu, o ypač per Paskutinę vakarienę, kai nuplovė mokiniams kojas. Taip savo tarnystę suvokiantis kunigas viską atiduoda Dievo tautai, yra arti žmonių ir, kaip Jėzus ant kryžiaus, aukojasi dėl visų. „Pakelkime akis į tą sostą – į kryžių, – paragino Pranciškus. – Ant jo, mylėdamas mus iki galo, Viešpats pagimdė nauja tautą. Ir mes taip pat, kai atiduodame save tarnauti kitiems, kai tampame tėvais ir motinomis mums patikėtiems žmonėms, kuriame Dievo gyvenimą. Tai yra naują gyvybę suteikiančios pastoracijos paslaptis, ne pastoracijos, kurios centre esame mes patys, bet pastoracijos, kuri gimdo dukteris ir sūnus naujam gyvenimui, kuri neša gyvąjį Evangelijos vandenį į žmogaus širdies ir kasdienio gyvenimo dirvą.“
