Liepos 25-ąją – Švč. M. Marijos tėvų, Jėzaus senelių – šventųjų Joakimo ir Onos – liturginės šventės išvakarėse pirmą kartą bus minima Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena. Birželio 22 d. Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta šia proga skelbiama popiežiaus Pranciškaus žinia. Buvo paskelbtas ne tik tekstas, bet ir vaizdo įrašas, kuriuo Šventasis Tėvas kreipiasi į visus senelius ir pagyvenusius žmones.
„„Aš esu su jumis per visas dienas“ (Mt 28, 20) – Viešpats, prieš žengdamas į dangų, pažadėjo savo mokiniams. Šį pažadą šiandien jis kartoja ir tau, brangus seneli, brangi senele“, – sako popiežius. „Puikiai suprantu, kad ši žinia tave pasiekia sunkiu metu. Pandemija buvo tarsi nelaukta smarki audra, ji kaip smarkus išmėginimas užklupo kiekvieno gyvenimą, tačiau ypatingai žiauri ji buvo senatvės sulaukusiems žmonėms. Daugybė mūsų susirgo, daug mirė arba matė savo sutuoktinių ar artimųjų mirtį. Daugybė buvo priversti labai ilgai gyventi vienatvėje“, – sako popiežius, patikindamas, kad Viešpačiui žinomos visų žmonių kančios ir jis nė vienam nėra abejingas.
„Tačiau net kai viskas skendi tamsoje, kaip šiais pandemijos mėnesiais, Viešpats mums siunčia angelus, kurie mus guodžia, ir mums kartoja: „Aš esu su tavimi per visas dienas“. Jis tai sako tau, man, visiems. Tokia yra šios dienos prasmė“, – sako Pranciškus, linkėdamas, kad kiekvienas senatvės sulaukęs žmogus, ypač tie, kuriuos labiausiai vargina vienatvė, sulauktų angelo apsilankymo. „Kartais angelai turės jūsų anūkų veidus, kartais – draugų ar žmonių, su kuriais susipažinote šiais sunkiais laikais.“
Viešpats mus siunčia savo žinią taip pat per Dievo Žodį, tęsia popiežius, primindamas maldos, ypač Šventojo Rašto, meditavimo svarbą. Dievo Žodžio kontempliavimas gali naujai įprasminti pagyvenusio žmogaus gyvenimą. „Kiekvienu dienos metu Viešpats siunčia naujų darbininkų į savo vynuogyną“, – sako Pranciškus ir priduria, kad jis pats gavo pašaukimą tapti Romos vyskupu, kai jau buvo sulaukęs pensinio amžiaus ir manė, kad jau nieko naujo nenuveiks gyvenime. „Viešpats visada yra su mumis, visada mums siunčia naujų kvietimų, prabyla į mus vis naujais žodžiais, guodžia ir niekada mūsų neapleidžia. Viešpats yra amžinas ir jis niekada neišeina į pensiją.“
Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Šie žodžiai skirti ir mums šiandien, jie padeda mums suprasti, kad mūsų pareiga – sergėti šaknis, perduoti tikėjimą jaunajai kartai, rūpintis mažutėliais. „Gerai įsidėmėkite: koks šiandien yra mūsų pašaukimas? Koks pagyvenusio žmogaus pašaukimas? Sergėti šaknis, perduoti tikėjimą jaunajai kartai, rūpintis mažutėliais“, – pakartojo Pranciškus. „Niekada šito neužmirškite.“
Nesvarbu, kiek žmogui metų; ar jis dar dirba, ar jau ne; ar gyvena vienas, ar su šeima; ar dar palyginti jaunas, ar jau visai senas tapo seneliu; ar yra savarankiškas, ar jam reikia pagalbos, nes joks amžius neleidžia atsisakyti pareigos skelbti Evangeliją, perduoti tradicijas savo anūkams. Ir senatvės sulaukęs žmogus turi jam skirtą naują pašaukimą.
Koks pagyvenusio žmogaus pašaukimas? Sergėti šaknis, perduoti tikėjimą jaunajai kartai, rūpintis mažutėliais.
„Kas nors iš jūsų galbūt paklaus: „Kaip tai įmanoma? Juk mano jėgos senka ir negaliu daug nuveikti. Kaipgi aš galiu elgtis kitaip, negu įprasta mano amžiaus žmonėms? Kaipgi galiu rūpintis vargstančiaisiais, kai turiu galvoti apie savo šeimą? Kaipgi galiu praplėsti savo akiratį, jei negaliu netgi išeiti iš savo namų?““ Kaip atsakymą į šiuos klausimus popiežius primena Jėzaus pokalbį su Nikodemu. Į Jėzaus žodžius apie gimimą iš aukštybių Nikodemas atsakė abejone: „Kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?“ (Jn 3, 4). Tai įmanoma, paaiškina Viešpats, kai atveriame savo širdis Šventajai Dvasiai, kuri pučia, kur nori.
Toliau savo žinioje popiežius grįžta prie dabartinio pandemijos konteksto ir kartoja, kad iš pandemijos, kaip iš visų krizių, žmonės išeina pasikeitę; pasikeitę į gera arba į bloga, bet visada pasikeitę, ne tokie patys, kokie buvo prieš krizę. „Šioje perspektyvoje noriu tau pasakyti“, – sakė popiežius senelėmis ir seneliams, – „kad atsikūrimo darbe reikia ir tavo pagalbos, reikia tavęs ugdant brolybę, socialinę draugystę, rytojaus pasaulį, kuriame gyvensime mes visi su savo vaikais ir anūkais, kai audra nurims.
Toliau popiežius kalba apie tris dalykus, kuriais seneliai ir pagyvenę žmonės gali prisidėti prie ateities kūrimo – tai senelių svajonės, atmintis ir malda. Pranašas Joelis kitados yra pasakęs, kad „seni žmonės sapnus sapnuos, o jauni žmonės turės regėjimus“ (Jl 3, 1). Pasak Pranciškaus, pasaulio ateitis priklauso nuo tokios jaunimo ir senų žmonių sąjungos. Sapnai, svajonės visada yra susipynę su atmintimi. „Atminti“, – sakė Pranciškus, – „tai kiekvieno pagyvenusio žmogaus misiją. Atsiminti ir dalytis atmintimi su kitais.“ Galiausiai malda. Pranciškus paminėjo savo pirmtaką popiežių emeritą. „Popiežius Benediktas, šventas senolis, kuris meldžiasi už Bažnyčią ir jai tarnauja, yra pasakęs, kad senų žmonių malda saugo pasaulį, padeda jam labiau, negu daugelio kitų pastangos.“
Baigdamas savo žinią liepos pabaigoje minėsimos pirmosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga, popiežius iškelia palaimintojo, kuris greitai bus paskelbtas šventuoju, Karolio de Foucauld pavyzdį. Jis moko, kad net ir vienatvės dykumoje galime tarnauti vargstantiesiems, tapti jų broliais ir seserimis. „Meldžiu Viešpatį“, – sako popiežius, – „kad praplėstų mūsų širdis ir padarytų jas jautresnes kitiems žmonėms, sugebančias juos užtarti. Kiekvienas iš mūsų teišmoksta visiems, ypač jaunimui, skelbti tuos guodžiančius žodžius, kurie šiandien buvo skirti mums: „Esu su tavimi per visas dienas“.“
