Posūkis priešais ligoninių kompleksą Klaipėdoje, važiuojant nuo Kretingos, veda modernaus Šv. Pranciškaus onkologijos centro link. Šį rudenį savo veiklos 10-metį švenčiantis onkologijos centras išvien su Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir vienuolynu, juos juosiančiais rožių ir levandų sodais, sakurų giraite kuria jaukų Vilties miestą, kur dvasinę atgaivą suranda ligoniai.
Išaugo iš bendruomenės vienuolyne
Onkocentre veikia „Vilties piligrimų“ bendruomenė, susibūrusi prieš 23-jus metus po Kretingos pranciškonų vienuolyno stogu. Ligi šiol ja, gerokai išplėtojusia savo veiklą, rūpinasi šio onkologinėmis ligomis sergančiųjų sambūrio įkūrėja ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė, ir pati net du kartus įveikusi klastingąją ligą.
Suburti bendruomenę ji ir ėmėsi būtent tuomet, kai pirmąkart prieš 23 metus išgirdo diagnozę – vėžys, gydėsi, o po to jai norėjosi dalintis bendryste su kitais to paties likimo žmonėmis. Šį poreikį tuomet ji išsakė Kretingos vienuolyno broliams pranciškonams, kurie priglaudė besiburiančią bendruomenę savo patalpose ir patys dvasiškai stiprino ligonius.
„Bendruomenė augo, sunkiai betilpome vienuolyno patalpose. Broliai pradėjo rutulioti mintį pastatyti atskirą centrą: 2005-aisiais buvo įregistruota visuomeninė organizacija – Šv. Pranciškaus onkologijos centras, domėjomės, ką galime daryti – pradėjome rengti projektus, ieškoti lėšų ES fonduose, geradarių, prasidėjo statyba. 2013 m. buvo pastatyta pirmoji onkocentro dalis, o 2015-aisiais – antrasis pastatas, greta augo ir kiti Vilties miesto statiniai“, – pradžią prisiminė A. Kerpytė.
Išsilaiko iš aukų
Šv. Pranciškaus onkologijos centrui reikėjo vadovo ir šių pareigų imtis apsisprendė kretingiškė A. Kerpytė, ligi tol dirbusi atsakingą vadovaujantį ir, kaip pati teigė, įdomų bei prasmingą, darbą Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.
„23-ji mano gyvenimo su vėžiu metai ir tiek pat metų – prasminga veikla su onkologinių ligonių bendruomene, kasdienis buvimas akistatoje su liga, kada žmonės ir pasveiksta, ir miršta, bendrystė su jų artimaisiais. Nesi kažkoks stipruolis, kad nepersiimtum emocijomis, kai skausmas – šalia, kai žmogų reikia paguosti, palaikyti ir pastiprinti. Aišku, esu ne viena, o su bendruomene ir broliais – Benediktu, Astijumi ir kitais“, – apžvelgdama savo veiklą, kalbėjo A. Kerpytė.
Centras, veikiantis kaip pelno nesiekianti visuomeninė organizacija ir išsilaikantis vien iš geradarių paramos, aukų ir pervesto 1,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio, pasidžiaugė A. Kerpytė, dešimtmetį atlaikė sunkumus. Susitelkę bendraminčiai remia juos, rengdami kasmetinius Vilties ir Šv. Magdalenos nakties bėgimus, „1000 Vilties kilometrų“ per Lietuvą motociklais, kitokius renginius ir rinkdami aukas.
Dešimt veiklos metų įrodo, kad ši bendrystės ir dvasinės pagalbos oazė onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems yra reikalinga.
Dienos centras, kur teikiama nakvynė
Šv. Pranciškaus onkologijos centras įkurtas už kelių šimtų metrų nuo onkologinės ligoninės, todėl žmonės, kuriems taikomas spindulinis gydymas, negavę laiku vietos ligoninėje arba turintys kasdien iš tolimesnių rajonų važinėti į procedūras ar atlikti tyrimus, gali ir apsigyventi centre – čia teikiama tokia paslauga.
Onkocentras veikia kaip dienos centras. Rytas čia prasideda nuo mankštos, vyksta įvairūs relaksacijos – muzikos, atsipalaidavimo, šokio, biblioterapijos užsiėmimai, grožio procedūros. Čia pat galima nusikirpti plaukus prieš chemoterapiją, moterys išmoksta pasidažyti išblukusius antakius, madingai susirišti skarelę. Rengiama daug kūrybinių veiklų: vilnos vėlimas, siuvimas, dekoravimas, keramika, papuošalų, žvakių darymas ir kt. Su panašaus likimo žmonėmis įsitraukę į procesą, ligoniai patiria kūrybos džiaugsmą, užsimiršta ligoje.
Vyksta edukaciniai pokalbiai, dvasininko, socialinio darbuotojo, psichologo konsultacijos. Tikintieji gali dalyvauti Šv. Rašto pažinimo pokalbiuose, kuriuos veda broliai pranciškonai – šio centro steigėjai. Galima individualiai pasikalbėti su pasirinktu broliu apie savo dvasinį gyvenimą, tikėjimą, – A. Kerpytė patikino, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti, kokia pagalba jam reikalinga. Tai nepriklauso nuo jo tikėjimo ar netikėjimo, nes čia gerbiama žmogaus įsitikinimų laisvė.
Nurimus mintims, nurimsta kūnas
Onkocentre dirbantys keli darbuotojai per metus suteikia per 6 tūkst. paslaugų. „O kur dar į paslaugas neįskaičiuojami telefoniniai pokalbiai, nuotolinės konsultacijos, susitikimai su ligonio artimaisiais. Labai svarbu pirmiausiai nuraminti žmogų: išgirdus diagnozę – turi nurimti jo kūnas ir mintys, ir tik tuomet jau galima pradėti gydymą. Mūsų konsultacijos – ne medicinos srities, nes nesame gydytojai, mes galime patarti, remdamiesi tik sava patirtimi, nukreipdami į tradicinį, o ne į alternatyvius gydymo kelius. Bendrystė ir palaikymas čia – labai svarbūs“, – akcentavo pašnekovė.
Onkologinė liga daugelio dar suprantama kaip mirtina ar nepagydoma, nors situacija stipriai pasikeitusi į gerąją pusę: vis daugiau ligonių gyvena su ja kaip su lėtine liga, dažnai nugyvena ir visą savo gyvenimą. Medicina yra pasiekusi didelės pažangos, tačiau nėra visagalė. Po gydymo žmogus patenka į remisiją – pasveikimas nėra staigus, būna, ir atkrenta.
„Kas ko tikisi: materialinės pagalbos mes neteikiame – nesame fondas, siūlome tik savo bendrystę. Ligos keliu einame vienas kitą palaikydami, o ir išlydėdami į amžinybę, palinkime „iki pasimatymo“, nes kelias namo – visų vienas. Tačiau skatiname žmogų nemirti anksčiau laiko: yra gyvenimas ir už jį reikia kovoti. Jeigu žmogus pasiduoda dvasioje, nebėra, kaip sveikti ir jo kūnui“, – apie sudėtingas būsenas ligoje ir gyvenimo prasmės kelią kalbėjo A. Kerpytė.
—
Daugiau informacijos apie Šv. Pranciškaus onkologijos centrą galima rasti interneto svetainėje www.onkocentras.lt, dėl pagalbos ar nakvynės pasiskambinti tel.: 8 671 35417, 8 618 10454 ar parašyti el. p. onkocentras@gmail.com
