Lietuvos okupacinį sektorių administruojanti valdžia veikia ne kaip nacionalinės valstybės politinė išraiška, o kaip svetimos valdžios pakalikai, valdantys teritoriją, kurioje jiems/joms iš esmės atgrasu bei nejauku gyventi. Ši valdžia nekyla iš visuomenės ir nelaiko savęs jai atskaitinga, todėl piliečiais save laikantis „lochtoratas“[i] traktuojami kaip kontroliuotinas objektas, o ne kaip politinis subjektas.
Valdantysis „elitas“ suburtas kaip uždaras, save reprodukuojantis nusikalstamos veikos sluoksnis, funkcionuojantis tarsi svetima kasta, gyvenanti atskirai nuo likusios visuomenės bei ją eksploatuojantis. Valstybė tokiomis sąlygomis tampa ne bendrojo gėrio institucija, bet instrumentu save vadinančių „elitu“nusikaltimams, prievartai ir grobstymui legalizuoti.
Lietuva taip ir nesugebėjo tapti nacionaline valstybe, nes korumpuota nomenklatūrinė ir čekistinė logika nuolat nustelbia pilietinio solidarumo principą pastaruosius menamos „nepriklausomybės“ (kurios paskutiniai likučiai šiuo metu skubiai naikinami prisidengiant ES „įpareigojimais“ bei „politikos įgyvendinimu“) keturis dešimtmečius. Visuomenė, ilgą laiką patyrusi represijas ir smurtą, toliau ugdoma kaip paklusni, politiškai bevalė ir atomizuota, nepasitikinti nei valdžia, nei savimi.
Siekiant palaikyti šią būklę, taikoma intensyvi ideologinė indoktrinacija, kuri pakeičia politinę diskusiją lojalumo ritualais. Istorija sistemingai perrašoma tam, kad būtų pateisintas smurtas prieš išdrįsusius parodyti bent kokius gyvasties požymius, nuslėpti valdžiaturių nusikaltimai ir sukurta amžinų „pokyčių po pokyčių“ iliuzija. Tokiu būdu vidaus okupacija tampa nuolatine būkle, o išoriniai nuolankumo ritualai (Maskvai, Minskui, Varšuvai, Briuseliui ar į mūsų šalį besiveržiantiems kolonizatoriams, vadinamiems „imigrantais“ arba „pabėgėliais“) — tik jos logišku tęsiniu.
Mums įžūliai meluojama ir primetama „atmintis“ (neturinti nieko bendro su tikrove), kuri paversta universaliu moraliniu pateisinimu bet kokiai valdžios prievartai. Istorinės atminties politika grindžiama selektyviu perrašymu: nusikaltimai nutylimi arba relativizuojami, o valstybę apiplešiantis „elitas“ vaizduojamas kaip amžinai besiaukojantis (pradedant „ir anuomet dirbome Lietuvai“ melais, baigiant korupcijos metastazėmis, pavyzdžiui, taip vadinamo „Nacionalinio stadiono statybomis“ Vilniograde, jau paverčiamu Vilniobadu) ir kartu išvaduotojantis (pradedant masiškai atimtais asmeniniais garažais Vilniuje, vilniečius išprievartaujant dar ir susimokėti už asmeninio turto sunaikinimą, baigiant mūsų vaikų grobimais, pasitelkus kinder-Gestapo, importuotą iš Norvegijos Barnevernet).
Valdžia sąmoningai naikina ribą tarp valstybės, režimo ir „tėvynės“, taip bet kokią kritiką ar tiesiog „įžūlumą“ užduoti klausimus pateikdama kaip išdavystę. Ši simbolinė sistema kuria nuolatinės vidaus ir išorės apgulties jausmą, kuriame lojalumas valdžiai tampa vienintele „teisinga“ pilietine laikysena.
Iš čia visiškai dėsningai išplaukia jų mums primetama simbolika. Sena ir nuvalkiota čekistinė operacija, pasitelkus komjaunimo aktyvistus (o ne šiaip sau patvirtinti „neužmirštuolės“ prekinį ženklą, pasipelnyti, tuo pačiu atsijojant savus nuo svetimų „amžinai kovojančios partijos“ gretose).
Tai sudedamoji platesnės čekistų ir jų įpėdinių operacijos prieš vadinamuosius „liaudies priešus“ (nūdien vadinamus „patvoriniais“, „runkeliais“, „plokščiažemininkais“, „neišsilavinusiais“ ir pan., trumpiau tariant, jiems pavaldžius lietuvius, kol kas nepasprukusius iš okupantų naikinamos Lietuvos ar tiesiog nespėjusius numirti) paprastai būna sąmoningai sukonstruota provokacija.
Minėtos operacijos tikslas neapsiribojo vien realių ar tariamų oponentų „išryškinimu“[ii]. Vieši pjudomųjų, išdrįsusių išsižioti apie sveiką protą, teismai, parodomai prievartaujami „prisipažinimai“ ir kampanijos melasklaidoje veikia kaip bauginimo mechanizmas, signalizuojantis visuomenei, kad bet kas gali tapti priešu. Kartu jos mobilizuoja siekiančius išgyventi ir pritaikyti gyventojus: verčia juos dalyvauti pasmerkimo ritualuose, skundime bei lojalumo demonstravime.
Taip neleidžiama užgimti solidarumui. Tokiu būdu palaikoma paklusnios, atomizuotos visuomenės būsena. Net ne žmonių, o lagerio klipatų, bijančią ne tik valstybės, bet ir vieni kitų. Tuo pat metu tokios operacijos siunčia žinią užsienyje esantiems šeimininkams apie režimo tariamą budrumą ir galią kontroliuoti padėtį. Galiausiai čekistinės provokacijos yra savarankišku mūsų valdymo metodu, kuriame „priešas“ yra ne atrandamas, o nuolat gaminamas, kad režimas galėtų pateisinti savo egzistavimą ir prievartą.
Laisvės liepsna uoliai gesinama. Ją liepta užmiršti, naujos bangos chunveibinams viešai apmyžus dar žėruojančius paskutinius nuodėgulius. Bėda tik valdžiai — tikra nelaimė tiems, kurie čionai jaučiasi visagaliai ir nebaudžiami, nes jiems nepavyko iš engiamų žmonių padaryti mankurtų. Mūsų atmintyje pernelyg akivaizdžiai iškyla tikrosios reikšmės, kai mums, net nelaikomiems žmonėmis, jos primygtinai brukamos į veidus prekės ženklu patvirtintomis neužmirštuolėmis.
[i] Taip apibūdinami politiškai menkai susigaudantys, lengvai patikintys rinkėjai –tai pašaipus pavadinimas politiškai neišprususiems, lengvai mulkinamiems rinkėjams. Kitaip tariant, „naivuoliai“ ar „apgautieji“ – balsuojantys už bet ką, valdančiosios kamarilės viešai menkinami ir paniekinami, pabrėžiant jų žemą politinio sąmoningumo lygį – patys besiprašantys būti eilinį kartą įžūliai apmauti (politiniams recidyvistams ir vėl išvengiant atsakomybės už savo piktybinius nusikaltimus) bei apvogti.
Rusų kalboje žodis „лох“ yra itin žargoniškas ir žeminantis. Nors tiesioginis vertimas („mulkiai“, „kvailiai“) lietuvių kalboje skamba kiek grubokai, bet tinkamai atspindi susiklosčiusią reikalų esmę.
[ii] Slaptosios tarnybos pačios kuria „sąmokslininkų“ grupes, skatina jas veikti, infiltruoja agentus ir vėliau inscenizuoja jų „demaskavimą“ (kaip antai, Algirdo Petrusevičiaus, lietuvių kovos už nepriklausomybę dalyvio ir „Vyčio“ tipo kovinių automatinių ginklų kūrėjo arba nerpilnametės Eglės Kuisaitės – dar paauglė buvo įtraukta į saugumo tarnybų operacijas nuo maždaug 13 metų amžiaus ir vietinių čekistų tardyta kartu su Rusijos FSB, verčiama prisiimti jai išgalvotą „kaltę“ — paminėtos bylos tėra tik pora pavyzdžių iš daugelio). Tokiu būdu represijos yra pateikiamos kaip neišvengiama ir pateisinama reakcija į tariamą grėsmę, o ne kaip valdžią pasisavinusiųjų smurtas.
Pateiktos iliustracijos yra liudijimai kaip neužmirštuolės simbolika buvo naudojama sovietų propagandos.
