Šio laiško autorė prieš metus viename šalies portalų paskelbė savo prisipažinimą apie patirtį, susijusią su LGBT pasaulėžiūra. Neseniai mūsų redakcija gavo jos laišką ir pamąstymus apie tolesnį kelią ir ieškojimus. Pabrėžiame, kad tai yra gerbiamos skaitytojos patirtis, o ne redakcijos pozicija.
Vėl kalbėti paskatino suvokimas, kiek yra kitų žmonių, tylinčių ir patiriančių baimę. Po pirmųjų straipsnių ir pasisakymų pavasarį sulaukiau vieno vyriškio skambučio, kuris man išreiškė didelį dėkingumą ir palaikymą, nes pats yra turėjęs panašios patirties, tik kaip vėliau supratau, jo pavyzdys yra kur kas skaudesnis ir niūresnis.
Vyras prasitarė, kad jei viešai prabiltų – nežinia kas nutiktų. Kol kas jis nedrįsta to daryti, nes yra sukūręs šeimą – ir tai yra suprantama priežastis. Taigi, baimė prabilti. Kodėl? Po savųjų tekstų pavasarį taip pat sulaukiau tam tikrų LGBT bendruomenės narių žinučių, kurios kėlė psichologinį spaudimą. Jau nekalbant apie krūvas negatyvių komentarų bei žinučių socialiniuose tinkluose.
Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad kurį laiką tikrai bijojau, kad galiu sulaukti rimtesnio atsako į savo pasisakymus. Tad, tikiu, kad yra ir daugiau žmonių, turėjusių panašios patirties, tačiau tylinčių, nes paprasčiausiai bijo aplinkos – draugų, kolegų, visuomenės – negatyvios reakcijos.
Visų pirma, reakcijos dėl to, kad yra jautę trauką tai pačiai lyčiai, o gal netgi turėję santykių, ir, antra, nes išsakyta pozicija, palyginti su dabartine vyraujančia – gali būti nepopuliari ir nemadinga.
Vis dėlto paraginčiau nebūti abejingais ir drąsiai apie tai kalbėti, jei savo aplinkoje pastebite tokį poreikį. Niekada negali žinoti, kada tavo patirtis gali padėti kitam žmogui suprasti, kas su juo vyksta. Ypač jaunam žmogui, gyvenančiam šiuo manipuliacijų laikotarpiu.
Taigi, tam tikrą savo gyvenimo tarpsnį gyvenau pagal LGBT pasaulėžiūrą, ir netgi dirbau, kad ji būtų skleidžiama, naudojau tam savo kūrybinius sugebėjimus. Sąmoningai vengiu naudoti žodžių junginį „pagal LGBT vertybes“, nes žodis vertybė man yra tai, kas iš tiesų yra vertinga, kas turi išliekamąją vertę net amžiams keičiantis.
LGBT ideologija naudojasi amžinųjų idėjų atspindžiais ir sakraliniais simboliais, tokiais kaip meilė, laisvė ar vaivorykštė.
O LGBT pasaulėžiūra, mano dabartiniu supratimu, vertės neturi. Ši ideologija naudojasi amžinųjų idėjų atspindžiais ir sakraliniais simboliais, tokiais kaip meilė, laisvė ar vaivorykštė. Jei pažvelgtume giliau – juk meilė yra gili krikščioniškosios krypties idėja, o vaivorykštė – Dievo ar Aukštesniųjų Jėgų palaiminimo, taikos ir harmonijos simbolis. Tai dangiška dermė, kuri nieko bendra neturi su chaotišku žmogaus prigimties supriešinimu bei laisvamaniškumu.
Taip kalbu, nes teko tai patirti savo kailiu ir, tiesą sakant, vis dar tenka minti ant tų pačių grėblių. Atradau, kad žmogaus vidinis gyvenimas yra daug turtingesnis, kai vis dėlto išdrįsti atsigręžti į savo vidų ir nustoji šūkalioti ir maištauti kaip paauglys. Ir šios dvi kardinaliai skirtingos gyvenimo kokybės skatina mane apie tai kalbėti plačiau.
Norėčiau pabrėžti, kad šie žodžiai yra grįsti mano pačios patirtimi ir iš jos suformuotomis išvadomis. Kiekvienas yra laisvas rinktis patirtį kuri jam dabartiniu metu atrodo vertinga ir prasminga. Dalinuosi savąja, nes tikiu, kad atsiras žmonių, kuriems ji bus reikalinga.
Esu linkusi į šį reiškinį pažiūrėti šiek tiek giliau, iš dvasinės perspektyvos. Kadangi pati tikiu Aukštesnėmis Jėgomis, tikiu, kad žmogus turi sielą, kuriai reikia išmokti tam tikras pamokas ir egzistuojančius dėsnius, pagal kuriuos mes gyvename arba bent jau turėtume gyventi.
Pasidalinsiu savo asmenine patirtimi ir tuo, kas man padėjo suvokti gilumines homoseksualumo priežastis. Mano pamąstymai tikrai nėra dogma, kiekvienas pažįsta pasaulį savaip, tad dar kartą pabrėžiu, kad tai, ką toliau aptarsiu, pagelbėjo konkrečiai man. Remsiuosi antropoteosofine pasaulėžiūra, kuri yra man artima, ir kurios dėka radau atsakymus į itin svarbius sau klausimus.
Taigi, pagal antropoteosofinę pasaulėžiūrą, homoseksualumas – tai In ir Jang pusiausvyros pažeidimas, negebėjimas priimti savo dabartinės lyties funkcijos ir gyventi pagal ją. Viena iš priežasčių gali būti, kad siela daugybę gyvenimų egzistavo priešingos lyties kūne nei dabar, todėl yra išlikę seni įpročiai, kurie ir formuoja trauką tai pačiai lyčiai.
Vieni suvokia savo padėtį ir kankinasi, kiti patiki iliuzija, ir dar labiau pažeidžia šį principą. Vis tik pagrindinė užduotis būtų priimti savo dabartinę lytį tokią, kokia ji yra, ir natūraliai vystytis. Asmeniškai išgyvenau ir iki šiol išgyvenu šį virsmą, galima sakyti esu gyvas ką tik aptarto reiškinio pavyzdys.
Pati jaučiau potraukį tai pačiai lyčiai, tačiau labiau platonišką nei fizinį. Galiausiai aš, nors giliai viduje visada žinojau, kad tai yra negerai, kad kažkas ne taip, įtikėjau šia laisvės iliuzija. Taip, meilė lyties neturi, ši dvasinė vertybė turėtų tapti natūraliu žmogaus būviu, o meilė, apie kurią rašau, nieko bendro neturi su fizinių poreikių ir geidulių tenkinimu.
Todėl, šilti jausmai tos pačios lyties atstovui nesuteikia teisės naikinti ir neigti amžinųjų vertybių pagal iškilusius spontaniškus, egzotiškus fizinius pojūčius. Atvirkščiai – suteikia galimybę išgyventi meilę tyriau ir giliau.
Kam dvasinis žvilgsnis atrodo per platus, gali kreiptis į profesionalų, dalyką išmanantį, vertybiniu stuburu pasižymintį, psichologą, arba žmogų, kuriuo pasitiki. Bet kuriuo atveju, be gilesnio savęs pažinimo šio reiškinio iki galo nepavyks suprasti, tad atsparumas manipuliacijoms šia tema bus silpnesnis. Drąsinu kreiptis pagalbos, ir jokiu būdu neužsidaryti, nes vienam gali būti per sunku, o kartais ir nepakeliama, viską atlaikyti.
