Popiežius trečiadienį pratęsė ciklą katechezių apie didžiąsias ydas. Sausio 24-osios bendrojoje audiencijoje Pranciškus aptarė godumą ydą, kuri pasak jo, yra širdies, o ne piniginės liga. Popiežius priminė dykumos tėvų drastišką, tačiau veiksmingą receptą, kaip gydytis nuo šios ligos: mąstymu apie mirtį.
Godumas yra prisirišimo prie pinigo rūšis, kliudanti žmogaus dosnumui. Tai nėra vien turčių nuodėmė, o eina skersai per visus ir dažnai neturi nieko bendra su suma banko sąskaitoje.
Dykumos tėvai vienuoliai, pirmaisiais krikščionybės amžiais Egipto dykvietėse gyvenę atsiskyrėliškai, siekdami tobulai išsižadėti visų žemiškų gėrybių parduodavo visą turtą, tačiau jie suprato, kad gyvenimas dykumoje neišlaisvina nuo godumo. Mat kai kurie jų prisirišdavo prie turėtų menkaverčių smulkmenų – jų neskolindavo, jomis nesidalindavo ir visai nebūdavo nusiteikę jas dovanoti kitiems. Tie menkaverčiai daiktai tapo savotišku fetišu, nuo kurių vienuoliai neįstengdavo atsiplėšti ir panėšėdavo į mažus vaikus, nenorinčius iš rankų išleisti žaislo, nes „Jis – mano!“. Pasak Pranciškaus, tokia laikysena atima laisvę ir liudija apie įsiskverbusį liguistą ryšį su tikrove.
Tačiau, kad ir kiek kauptume šio pasaulio gėrybes, galime būti visiškai tikri dėl vieno dalyko: joms neatsiras vietos karste. Daiktų negalime išsinešti. Tai tik rodo godumo ydos beprasmybę. Ryšys, kurį sukuriame su daiktais, yra sąlyginis, nes nesame šio pasaulio šeimininkai. Ši žemė, kurią mylime, iš tikrųjų nėra mūsų, o mes joje gyvename tarsi ateiviai, pasakė popiežius pasitelkdamas mintį iš Kunigų knygos (plg. Kun 25, 23).
Godumas yra mėginimas išsivaduoti iš mirties baimės – ieškojimas tikrumo, kuris pavirsta niekais tuo pat momentu, kai jo griebiamės. Popiežius ragino prisiminti pasakojimą iš Luko Evangelijos apie turtingą žmogų, svarsčiusį dėl gausaus grūdų derliaus nugriauti sandėlius, kad pasistatytų didesnius. Jis viską apskaičiavo, suplanavo, tačiau nepagalvojo apie patį tikriausią dalyką gyvenime: apie mirtį. „Kvaily, – pasakė jam Dievas – dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės! Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 20).
Godumas yra mėginimas išsivaduoti iš mirties baimės – ieškojimas tikrumo, kuris pavirsta niekais tuo pat momentu, kai jo griebiamės.
Kartais mums pasitarnauja vagys, tęsė Pranciškus paminėdamas, kad jie gana dažnai apsireiškia Evangelijose, ir, nors jų darbai peiktini, tačiau gali būti vertingu įspėjimu mums. Popiežius priminė Jėzaus patarimą Mato Evangelijoje: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6, 19–20).
Ir dar vienas epizodas iš dykumų tėvų gyvenimo, jų pačių perduoto, apie atvejį, kai užėjęs vagis iš miegančio vienuolio pavagia celėje turėtus daiktus. Atsibudęs vienuolis visai nesijaudina, nuseka vagies pėdomis ir, jį radęs, užuot pareikalavęs, kad sugražintų pavogtus daiktus, jam atiduoda paskutiniuosius savo daiktus sakydamas: „Imk ir tai, ką pamirštai“.
Galime būti daiktų šeimininkai, tačiau dažnai įvyksta priešingai: jie mus užvaldo. Kai kurie turtingi žmonės nėra laisvi, neįstengia net pailsėti, nes jiems reikia saugoti sukauptas gėrybes. Jie visąlaik kamuojasi, nes turtas kaupiamas didžiulėmis pastangomis, bet jis gali akimirksniu dingi. Jie užmiršta evangelinį mokymą, kad turtai yra ne nuodėmė, tačiau atsakomybė. Dievas nėra vargšas. Jis yra visko Viešpats. Tačiau apaštalas šv. Paulius pažymi savo Antrajame laiške korintiečiams, „jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą!“ (2 Kor 8, 9).
Godus žmogus to nesupranta. Jis gali būti palaiminimu daugeliui, tačiau pasuko į nelaimės akligatvį, pridūrė Pranciškus. Gyvenimo pabaigoje turime atiduoti Viešpačiui savo kūną ir sielą ir palikti viską. Būkime atidūs ir dosnūs: dosnūs su visais ir ypač su tais, kurių poreikiai didesni už mūsų.
