Trečiadienio, Sinodo atidarymo dienos, popietę jau įvyko pirmoji generalinė kongregacija, tai yra bendras visų dalyvių posėdis, per kurį jie išklausė popiežiaus Pranciškaus įvadinės kalbos.
Trečiadienio posėdžio programoje – taip pat Vyskupų sinodo generalinio sekretoriaus ir šios asamblėjos prezidento ataskaitos, apibendrinančios lig šiol vykusį procesą ir įvesdinančios į šios sesijos darbus; ataskaitos, kurias parengė darbo grupės, popiežiaus įkurtos tam, kad pagilintų kai kuriuos klausimus, iškilusius per pernai spalį vykusius Sinodo posėdžius, bei Romoje vykusio klebonų sinodinio susitikimo ataskaita.
Šventoji Dvasia visada mus lydi, kreipėsi Pranciškus į Sinodo asamblėjos dalyvius. Ji mus guodžia, kai liūdime ir verkiame, ji skuba mums į pagalbą ypač tada, kai mus apima neviltis susidūrus su nesėkmėmis ir neteisybe, kai nesugebame gerumu priešintis blogiui, kai neįstengiame atleisti, neturime drąsos siekti taikos, kai manome, kad nebegalime nieko padaryti. Šventoji Dvasia nušluosto ašaras ir paguodžia Dievo dovanojama viltimi, užtikrinimu, kad Dievas nepavargsta mūsų mylėti.
Dievas priima kiekvieną, visada ir kiekvienam iki pat paskutinės akimirkos siūlo naujas gyvenimo galimybes. Turime atleisti visiems ir visada, nes ir mums buvo atleista, sakė Pranciškus ir pridūrė, kad ši tiesa buvo iškelta per Sinodo darbų atidarymo išvakarėse Šv. Petro bazilikoje švęstą Atgailos vigiliją. „Prašėme atleidimo, pripažinome, kad esame nusidėjėliai. Atmetėme išdidumą, atsiribojome nuo manymo, kad esame geresni už kitus. Tik ar tapome nuolankesni?“ – klausė Pranciškus.
Nuolankumas irgi yra Šventosios Dvasios dovana. Nuolankumas (lot. humilitas), kaip sako šio žodžio etimologija. grąžina mus į žemę (lot. humus), primena mums mūsų kilmę. Be Kūrėjo įkvėptos gyvybės mes būtume žemės dulkės. Nuolankumas padeda mums žvelgti į pasaulį pripažįstant, kad nesame geresni už kitus. Turime pripažinti, kad ir Bažnyčia, kaip moko šv. Ireniejus Lionietis, būdama semper reformanda, negalėtų atsinaujinti, jei jos neatnaujintų Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Toliau savo kalboje popiežius priminė Vyskupų sinodo institucijos įkūrimo 60 metų sukaktį. Pauliaus VI sprendimas 1965 m. įkurti Vyskupų sinodą iš tiesų davė daug vaisių. Pastaruosius šešis dešimtmečius Sinodas kaip daugialypis ir simfoninis subjektas padeda Katalikų Bažnyčiai eiti pirmyn ir vykdyti savo misiją, taip pat padeda Romos vyskupui tarnauti visų Bažnyčių ir visos Bažnyčios bendrystei. Pasak Pranciškaus, Paulius VI numatė, kad Vyskupų sinodas, kaip ir kiekviena žmonių sukurta institucija, laikui bėgant keisis ir tobulės. Sinodo procesas taip pat yra mokymosi procesas, per kurį Bažnyčia mokosi geriau pažinti save ir surasti pastoracinės veiklos formas, labiausiai tinkančias vykdyti Viešpaties jai patikėtą misiją.
Sinodas kaip daugialypis ir simfoninis subjektas padeda Katalikų Bažnyčiai eiti pirmyn ir vykdyti savo misiją, taip pat padeda Romos vyskupui tarnauti visų Bažnyčių ir visos Bažnyčios bendrystei.
Pranciškus sakė, kad nuspręsdamas į šią Vyskupų sinodo asamblėją pakviesti tikraisiais nariais ne tik vyskupus, bet ir pasauliečius, pašvęstuosius vyrus ir moteris, diakonus ir kunigus, jis tai padarė vadovaudamasis Antrojo Vatikano susirinkimo pateikta vyskupo tarnystės samprata, tai yra kad vyskupas, kuris įkūnija vietinės Bažnyčios vienybę, negali atlikti savo tarnystės kitaip, kaip tik kartu su Dievo tauta. Reikia pabrėžti tokią vyskupo tarnystės sampratą vengiant dviejų dalykų: abstraktumo, pamirštančio žmonių santykių konkretumą ir kiekvieno asmens vertę, o taip pat su Bažnyčios bendryste nesuderinamo hierarchijos ir tikinčiųjų pasauliečių supriešinimo.
Tai nereiškia, kad vieni gali pakeisti kitus, pabrėžė popiežius, bet reikia visiems kartu mokytis tarnavimo bendrystėje meno. Tai, kad Vyskupų sinodo asamblėjoje dalyvauja ne tik vyskupai, nesumenkina asamblėjos vyskupiškojo matmens. Ateityje turės būti apibrėžtos įvairios „kolegialios“ ir „sinodiškos“ vyskupiško tarnystės vykdymo formos, gerbiant tikėjimo paveldą ir gyvą Tradiciją, visada atsiliepiant į tai, ko Dvasia prašo iš Bažnyčių šiuo konkrečiu metu ir įvairiuose kontekstuose, kuriuose jos gyvena.
„Šventoji Dvasia skatina Bažnyčią ištikimai vykdyti Viešpaties Jėzaus Kristaus jai suteiktą misiją ir nuolat jo klausyti. Ji veda mokinius į tiesos pilnatvę. Ji veda ir mus, susirinkusius į šią Sinodo asamblėją, kad po trejų metų kelionės suprastume, kaip būti misionieriška sinodine Bažnyčia“, – kalbėjo Pranciškus per pirmąjį ką tik pradėtos Vyskupų sinodo sesijos posėdį.
