Ką daryti, kad įvairių skandalų fone tikinčiųjų pasitikėjimas Bažnyčia, kaip institucija, stiprėtų? Būtų galima rašyti ilgai ir daug, bet norisi pasidalinti keliomis trumpomis mintimis.
Pasauliečiui:
Savo akimis pamačius ar turint įrodymų, kad kunigas ar bet kuris svarbus parapijos narys daro nusižengimą – netylėti. Išdrįsti atvirai kalbėtis su kunigu, siūlyti pagalbą, išsakyti, kaip jautiesi. Jei tai nepadeda, ir dvasininkas sąmoningai nusiženginėja toliau – kreiptis į vyskupą. Jei ir ten atsimuši į sieną – kreiptis į nunciatūrą ar žiniasklaidą;
O jei daromas ne vien bažnytinis nusižengimas, bet ir civilinis nusikaltimas (išprievartavimas, seksualinis priekabiavimas, smurtas ir t. t.) – kreiptis į teisėsaugą.
Ieškoti tiesos ir ją priimti. Nepulti viskuo aklai tikėti, tačiau bet kurią pasirodžiusią informaciją vertinti rimtai. Nenurašyti to kaip „velnio puolimo“, „sąmokslo“, „žurnalistų išsigalvojimo“ ir pan.;
Garbinti tik vieną Dievą ir Jam vienam tetarnauti. Kai nusikalsta autoritetas, tai priimti būna natūraliai žmogiškai sunku: „Neįmanoma“, „taigi toks geras kunigas“, „jis taip maloniai bendrauja“… Deja, viskas būna įmanoma. Kuo anksčiau tai priimsime, tuo blaiviau žiūrėsime į dalykus. Ir nebūsime palaužti.
Kunigui:
Jei permiegojai su moterimi ar vyru – iškart nueiti išpažinties ir pasiryžti nebenusidėti. Nutraukti artimus santykius su tuo žmogumi, jo prieš tai atsiprašius;
Jei sužinai, kad moteris nuo tavęs laukiasi – iškart pranešti savo vyskupui, rašyti prašymą Vatikanui dėl atleidimo iš kunigystės ir eiti rūpintis moterimi bei savo vaikeliu. Nedelsiant sukviesti savo parapiją ar bendruomenę ir jai pranešti, kas nutiko, nieko neslepiant ir nemeluojant – kol neįsisuko gandai.
Faktas tas, kad, šitaip metęs kunigystę, atgal į jau nebebus leidžiama sugrįžti. Skaudu? Labai. Sugriuvo visos svajonės? Turbūt. Gyvenimas kartais toks yra. Svajonės dūžta, tačiau nuo mūsų veiksmų priklauso, ar mes garbingai atlaikysime išbandymus. O vaiko ir tavo moters gerovė dabar yra pati svarbiausia. Jau nebebūsi geru kunigu, bet turi progą tapti geru vyru ir tėvu. Ir už tai žmonės tave gerbs.
Tiesa, skirtingi šaltiniai apie tai rašo skirtingai. Štai viename tekste cituojamas Šventojo Sosto Dvasininkijos kongregacijos prefektas kard. Beniamino Stella teigia, kad atleidimo nuo kunigo pareigų procesas yra negrįžtamas.
Tuo metu bažnytinės teisės ekspertas vakar dienos Marijos radijo laidoje sakė, kad sugrįžti įmanoma, jeigu užaugintam vaikui sukanka 18 metų (taip pat, kaip suprantu, jeigu su vaiko mama negyvenai kartu) ir jeigu gauni bažnytinės vadovybės leidimą.
Matai, kad kitas kunigas gyvena dvigubą gyvenimą? Netylėk, kalbėkis su juo, o jei reikalai nesikeičia – pranešk vyskupui.
Vyskupui:
Nuoširdžiai domėtis, kuo ir kaip gyvena tavo vyskupijos kunigai. Lankyti juos, reguliariai paskambinti, visada išklausyti. Darbas sunkus ir atimantis daug laiko – bet, jei to nėra, kam tada vyskupas reikalingas?
Jeigu išaiškėja, kad kunigas turi vaiką ar nuolat praktikuoja lytinius santykius ir neklauso įspėjimų, yra atskleidęs išpažinties paslaptį, turi polinkį į pedofiliją – iškart atleisti iš pareigų. Neperkelti iš vienos parapijos į kitą, besitikint, kad niekas nesužinos. Neduoti jam užimti svarbių pareigų, besitikint, kad galėsi jį „prižiūrėti“, nes jis bus šalia tavęs.
Gaila gero kunigo? Gaila. Jei visus tokius atleisiu, mažai kam bebus aukoti Mišių, rinkti pinigų ir pan.? Turbūt. Bet bent jau nebus veidmainystės, kuri nuodija visą Bažnyčią;
Viešumoje nuskambėjus bet kuriam skandalui, reaguoti iškart ir principingai. Prisiimti visą atsakomybę. Duoti aiškiai suprasti, kad informacija priimama su visu įmanomu rimtumu. Pačiam pirmajam, kaip vyskupijos vadovui ir ganytojui, kalbėti šia tema, kelti diskusijas, raginti pasauliečius netylėti.
Nuo naujausio skandalo praėjo beveik savaitė. Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) tyli, jos interneto svetainėje naujausia informacija – popiežiaus Pranciškaus laiškai kitomis temomis. Iš LVK ir Vilniaus arkivyskupijos vadovo Gintaro Grušo – iki šiol nė žodžio. Per Sekminių Šv. Mišių homiliją, kurią transliavo LRT, iš vysk. Dariaus Trijonio – nė žodžio.
Pagarba bent jau vysk. Arūnui Poniškaičiui, kuris eina į žiniasklaidą ir atsakinėja į klausimus. Bet ne jis čia yra sprendimų priėmėjas ir pagrindinis atsakovas.
Užbėgdamas už akių noriu dar kai ką pasakyti: tikrai neteigiu, kad visi kunigai tokie. Pažįstu puikių kunigų, vienuolių, šeimų ir pavienių pasauliečių, kurie yra sektinas pavyzdys, kuriais pasitikiu – ir kurie rodo, kokios Bažnyčios norėjo Kristus ją įsteigdamas.
Vien dėl šių brangių žmonių norisi netylėti. Nes kito kelio tiesiog nėra.
Šis tekstas paskelbtas autoriaus feisbuko paskyroje ir yra asmeninė jo nuomonė.
