Gegužės mėnesį Šiluvoje skaitoma naujausia arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knyga „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“, kurios pristatymas įvyks gegužės 13-ąją, gausiems piligrimų būriams besilankant Šiluvoje, 14.00 val. Šiluvos piligrimų centre. Knygos pristatyme dalyvaus ir autorius.
Stabtelėti šiandienos skubos pasaulyje yra privilegija, dažnai gana didelė. Juk ne tik dirbame vedini pareigos jausmo, tačiau didžioji dalis gyvenimo kartais rodos yra įrėminta pareigos sampratos – reikia būti socialiu, reikia būti populiariu, reikia turėti vienokį ar kitokį daiktą ir tas „reikia“ persisunkia net į tokias, rodos, širdžiai priklausančias sferas kaip namai, šeima, tikėjimas. Pareigos vedini galime vienaip ar kitaip auginti vaikus, o tikėjimo kelionėje ateiti į bažnyčią, skaityti šv. Raštą. Būtent šį pareigos šydą tarsi įskelia „Sekmadienio stabtelėjimai“. Išties, tai knyga skirta ne tiek proto mankštai, kiek širdies ir jausmų atskleidimui, jog ne tik racionalus protas valdo pasaulį, nes gyvenimas vadovaujantis tik racionaliu protu tampa prėskas. Todėl autorius siūlo ne tiek skaityti Evangeliją, kiek ją išgyventi, patirti per šiandienos žmogaus kasdienybės prizmę. Per tai, kaip kelių tūkstančių metų raštas išlieka universalus, nes jis ne tik moko, jis kalba kiekvienam skaitančiam, kuris, galbūt, dar tik pradėjo savo tikėjimo kelionę, gal yra pažengęs tikintysis, o gal, tiesiog, trokšta kažko, kas suvirpina sielą.
Įdomios ir knygos skaitymo galimybės. Galima skaityti nuosekliai, it kasdienių pamokymų rinkinį, o galima suskirstyti į sekmadienius ir kaskart akimirkai stabtelėti ne tik pažįstant šv. Raštą, kiek išgyvenant akimirką. Neabejotina, jog tai knyga, kuri liks kaip ir savotiškas laikmečio liudininkas, joje rasime mintis sietinas su pandemija, skausmingais mūsų laikmečio atributais. Tad kaip šv. Raštą gali jausti XXI a. žmogus? Kokios kasdienės būties mintys slypį Evangelijoje? Kaip galėtume melstis? Arba tiesiog panirti į prasmingą akimirkų meditaciją, jog gyvenime veiktume ne tik vedini racionalaus „reikia“, tačiau ir širdies balso. Apie tai ir yra L. Virbalo knyga. „Ko išėjote pamatyti?“ – klausia Jėzus, kalbėdamas apie Joną Krikštytoją. Žmonės nematė nieko įspūdingo. Jonas buvo neturtingas ir jokios padėties visuomenėje neužimantis žmogus. Veikiau kažkoks griežtai pamokslaujantis marginalas. Bet jame matė pranašą. Švelniais drabužiais vilkintis ir karaliaus rūmuose įtakingų draugų turintis žmogus galėjo būti savo laikmečio „influenceriu“, bet ne pranašu. Kokia turėtų būti Bažnyčia šiandien, kad atliktum pranašišką vaidmenį? Lingavimas pavėjui, švelnūs drabužiai ir karališki rūmai nebūdingi pranašams nei senovėje, nei dabar. Pranašas – tas, kuris tiesia kelią ne sau, o Tam, kuris turi ateiti (p. 6).
