Birželio 13 d. įvyko oficialus II-osios tarptautinės Šiluvos bienalės atidarymas. Šių metų bienalės tema – „Paliestoji žemė“. Šiluvos kontekste sąvoka „Paliestoji žemė“ gali būti suvokiama keliais lygmenimis: Šiluva yra išskirtinę sakralinę vertę turinti vietovė, kurią lietė Dievo Motinos kojos, pavargusių piligrimų ir popiežiaus pėdos, ja kasdien žengia vietos žmonės ir dvasininkai. Paliestoji žemė gali būti žmogaus širdis ir siela, vienumoje ar draugėje patyrusi prisilietimo galią.
Paliestąja žeme gali būti dar nežinantis, kad trokšta prisilietimo…
Bienalės programoje savo darbus realioje arba virtualioje erdvėje pristatys apie 30 menininkų iš 14 pasaulio šalių. Ir tai bus tikrai platus šiuolaikinių meno žanrų spektras – nuo klasikinės tapybos, grafikos iki vaizdo meno, instaliacijų, erdvinių objektų ir performansų. Šioje stebuklingų patirčių prisodrintoje Šiluvos atmosferoje galimi ir kiti, spontaniški ir organizatorių nenumatyti meno įvykiai…
Birželio 13 d. atidarytos pirmosios parodos – Romualdo Balinsko tapybos darbų paroda Šiluvos Piligrimų informacijos centre ir virtuali Juan Rodrigo Piedrahita Escobar (CO) tapybos paroda internetinėje svetainėje. Du autoriai iš labai skirtingų pasaulio šalių, originalus ir savitas jų požiūris į gyvenimo, mirties ir tikėjimo tiesas.
Bienalė turės ir nedidelę teorinę programą, kuri padės bienalės dalyviams ir visiems besidomintiems meno ir tikėjimo, religijos santykiu, plačiau įsigilinti į bienalės temą. Teorinės dalies paskaitas, taip pat neformalius susitikimus ir diskusijas su auditorija moderuos dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė (Vilniaus dailės akademija) ir Rūta Giniūnaitė, Šiluvos piligrimų centro muziejininkė. Žinoma, mūsų bienalė yra atvira ir kintanti, kiekvienas bet kuriuo metu gali prie jos prisijungti kaip dalyvis, autorius ar kūrybinės grupės savanoris.
Liepos 13 d. prasidės Šiluvos bienalės simpoziumas, kuris savo programą plačiau pristatys visuomenei liepos 16-18 dienomis. Jos metu bus galima gyvai pabendrauti su simpoziumo dalyviais, pamatyti jau sukurtus arba dar kuriamus darbus, dalyvauti renginiuose ir diskusijose.
Kaip minėjome, bienalė nėra rutininis kokios nors vienos solidžios organizacijos renginys. Greičiau tai netikėtai prasidėjęs ir nežinia kada besibaigsiantis performansas… Reikia tik atsipalaiduoti, pasitikėti savimi ir per daug nesukant galvos pasinerti į bienalės įvykių verpetą… Meno tėkmė visada išneša į kokį nors saugų krantą. Nors gal tai bus visiškai nepažįstamas krantas, ir nežinosi kaip grįžti atgal… O gal visai nenorėsi grįžti atgal?
