Gruodžio 7 dieną J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis minėjo savo 75-metį. Ši sukaktis – ypatinga, ji žymi tarnystės Šiaulių vyskupo soste pabaigą. E. Bartulis – pirmasis Šiaulių vyskupas, Šv. Tėvo Jono Pauliaus II pavedimu nuo 1997 metų kūręs naujai įsteigtą vyskupiją. E. Bartulio nuopelnai įvertinti Šiaulių miesto garbės piliečio vardu, Stasio Šalkauskio premija, Šiaulių universiteto garbės daktaro vardu. „Mylėti, mylėti ir mylėti. Viešpatį ir žmones“, – linki atsisveikindamas vyskupas, 27 metus pašventęs Šiaulių vyskupijai.
Šis interviu paskelbtas prieš gruodžio 8 dieną, Šiaulių arenoje vykusią 25-ą Šiaulių vyskupijos Šeimų šventę (Laikmetis.lt pastaba).
E. Bartulio rūpesčiu įkurta Šiaulių vyskupija, pastatyta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, Pastoracinis centras, atnaujinta Šiaulių katedra, bokšte skamba 36 varpų karilionas, vyksta Kryžių kalno atlaidai, organizuojamos piligriminės kelionės, žygiai, įkurti vyskupijos Šeimos, Jaunimo, Katechetikos centrai, suburtas choras „Džiaugsmas“, kasmet rengiama vyskupijos Šeimų šventė, išleistas unikalus penkiatomis „Evangelija kasdien“, o metai skaičiuojami E. Bartulio nuotraukomis iliustruotais kalendoriais. Ir tai – tik dalis vyskupo tarnystės nuopelnų.
Neseniai E. Bartulio iniciatyva Šiaulių katedros varpinėje įrengta nuolatinė ekspozicija: parodoje „Susitikimai“ užfiksuoti Šiaulių vyskupo susitikimai su popiežiais, o parodos „Varpinė“ autorius fotografas Kęstutis Bingelis įamžino katedros ir jos varpinės atnaujinimą.
Lapkričio 28 dieną Pastoraciniame centre buvo surengtas Šiaulių vyskupo garbei skirtas padėkos koncertas „Ačiū, Ganytojau, kunige didis“.
Popiežius padėkos už tarnystę
Savo gimtadienio proga tikintiesiems įteiksite dovaną – Šiaulių vyskupijos šeimų šventė, kurios globėjas esate, šiemet vyks jau antrą kartą, pirmoji tradiciškai organizuota metų pradžioje. Jūsų inicijuota šventė net ketvirtį amžiaus neprarado aktualumo, populiarumo?
– Šiemet viskas į vieną susijungs: ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė, ir mūsų jubiliejinė šventė, Šeimų šventė.
Kaip gera, kad šventėje vėl galime atnaujinti santuokos priesaiką – laimingos tos šeimos, kurios gali paduoti vienas kitam ranką. Kaip gera pajausti tą gražią meilės dvasią kartu su nauju pasitikėjimu. Norisi, kad sujungtume visas šeimas į vienybę ir suteiktume drąsos ištverti iki galo.
Šių metų šventę lydi žodžiai: „Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė“. Kodėl parinkote būtent šią Šventojo Rašto citatą?
– Man atrodo, dieviškosios dorybės yra pačios svarbiausios. Jeigu turime tikėjimą, tada ir viltis yra. Nes tikintis žmogus visuomet turi viltį, kad jis ne tik čia, žemėje, geriau gyvens, jeigu vadovausis tikėjimu, bet jis turi viltį ir amžino gyvenimo šviesoje.
Viešpats yra pažadėjęs: „Nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogui į galvą neatėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“
Meilė yra pagrindas, ant kurio statome savo gyvenimą. Viešpaties didysis įsakymas yra „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį“. Jeigu mylime Dievą, sugebėsime mylėti ir žmogų.
Ši sukaktis jums ypatinga, sukanka 75-eri. Sulaukęs tokio amžiaus vyskupas privalo rašyti prašymą Romos popiežiui, prašydamas atleisti nuo užimamos tarnystės. Naujas etapas, kas laukia toliau?
– Tiesiog nesitiki, kad gali būti tiek metų. Tikrai nesijaučia! Dabar laukiame popiežiaus rašto. Kai jau popiežius padėkos už šitą tarnystę, tada savaime pareigas perims naujasis vyskupas Darius (Darius Trijonis – red. past.).
Ar liksite Šiauliuose?
– Jeigu leis man čia gyventi, čia ir pasilieku. Čia labai gera, vis dėlto 27 metai, esu labai įaugęs.
Gimėte, užaugote Kaune, Kaune buvote įšventintas į kunigus, vyskupus. O dabar – labiau kaunietis ar šiaulietis?
– Per pusę. Gimtieji namai, gimtinė yra gimtinė. Jos neištrinsi. O čia – darbo vieta, man buvo labai miela visą laiką.
Šiauliai tam tikra prasme buvo labai nutolę, o dabar jau labai artimi, kai važiuoju į Kauną, kelias žinomas mintinai. Juokiuosi: anksčiau, būdavo, važiuoju į Kauną ir sukalbu tris dalis rožinio ir dar lieka laiko. Popiežius Jonas Paulius II sužinojo, kad lieka laiko, tai dar ketvirtą rožinio dalį davė! Dabar kaip tik iki Kauno!
Vykdant Dievo valią
Jei prisimintumėte 1997 metus – su kokiais lūkesčiais atvykote į Šiaulius, kai teko kurti naują vyskupiją?
– Aš nieko nesitikėjau, tik žinojau, kad reikia darbuotis. Viskas nauja, pradžia. Pabučiavau žemę ir „Viešpatie, palaimink mus“, paprašiau. Ingreso dieną Kryžių kalne pastačiau kryžių: „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją“. Ačiū Dievui, kryžius išliko per 27 metus ir Viešpats laimina.
Žinojau, kad reikia vykdyti Dievo valią ir viskas ramu, jokių planų neturėjau. Kai atėjau, nebuvo kur gyventi, pas Kleopą (Kleopą Jakaitį – red. past.) klebonijoje apsistojau. Vienas mažytis kambarėlis, gyvenau daugiau nei metus ir kartu atstatinėjau senąją kleboniją. Reikėjo gal nufotografuoti, bet ranka nekilo, buvo labai liūdnas pastatas, reikėjo ir pamatus tvirtinti, kai kur buvo lentos ant žemės sudėtos, puvėsis, pelėsis. Ačiū Dievui, kad Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius davė tada pinigėlių remontui, labai smarkiai padėjo.
Tuomet buvo Brazauskas, skyrė 500 tūkstančių: pasistatysi naują kuriją. Galvoju, už tiek nepasistatysiu, ir visus tuos pinigus įdėjau į Katedros remontą, atnaujinau iš pagrindų. O gyventi pasilikau tame namelyje: ten buvo ir kurija, ir centrai, viskas.
Laikui bėgant pagalvojome, kad reikia tikros kurijos. Nors pinigėlių nebuvo, ryžomės statyti Pastoracinį centrą. Tuomet buvau ir kariuomenės vyskupu, daug pažinčių turėjau užsienyje, kreipėmės į fondus – stebuklingai į paskutinį traukinį įlipome ir suspėjome. Nes dabar, kai paprašome remontui ar kam nors lėšų, išgirstame: jūs Europos Sąjungoje, verskitės patys. O tuomet dar buvo dėkingas laikas ir turime viską vienoje vietoje – vienintelė tokia kurija Lietuvoje. Didelė Dievo dovana.
O paskui šešiasdešimtmečiui man padovanojo pietinio rajono bažnyčią. Tokios dvi rimtos dovanos (juokiasi – red. past.).
Dvasininkai neišvengiamai turi tapti ir statybininkais?
– Mano pirma klebonystė buvo Ukmergės rajone, Deltuvoje. Atvažiavau, sena klebonija, rūsys pilnas vandens. Galvoju, kaip čia gyventi reikės?! Padarėme drenažą, nusausinome. Prie namo pastatėme galingą katilinę. Ekskavatoriumi didžiulį katlavaną iškasėme, žmonės eina, klausia: „Ką čia dabar, klebonėli, darai?!“ Sakau, baseinas bus! Paskui viską uždengėme – kaip ir nėra tos katilinės. Ir galvojame, kaip šildyti bažnyčią. Sumąstėme iš katilinės po žeme pratiesti vamzdžius tiesiai į bažnyčią, po pamatais.
Buvo sovietmetis, leidimų niekas neduodavo. Susikviečiau į talką žmonių, per naktį iškasėme, ištiesėme vamzdžius, įvedėme radiatorius. Tada sužinojo rajonas, iš Ukmergės atvažiuoja, sako, ką čia darai? Nieko nedarau, ateikite, pažiūrėkite. Atėjo į bažnyčią, mato, kad šilta, radiatoriai išvedžioti. Klausia, kas leidimą davė. Niekas, sakau, šalta žmonėms, reikėjo šildyti. Apibarė, apibarė ir paliko.
O paskui –Kauno paminklinė Prisikėlimo bažnyčia (sovietmečiu veikė Radijo gamykla – red. past.). Kaip tik buvau tuo momentu, kai reikėjo viską ardyti, dar staklės buvo. Trejus metus teko tvarkyti ir paskui po truputį atstatinėti. Irgi labai daug gerų žmonių sutikau, jie dabar jau iškeliavę į Amžinybę. Visada labai miela atvažiuoti į Prisikėlimo bažnyčią.
O Šiauliuose – Katedros remontas, Pastoracinis centras, pietinio bažnyčia.
Sąrašas solidus, yra kuo didžiuotis?
– Tikrai neįtikėtina. Dabar naujam vyskupui labai gera, viskas yra – lieka statyti dvasinius pastatus.
Jubiliejų pasitinkate ir parodomis atnaujintos varpinės bokšte. Parodos „Susitikimai“ nuotraukos liudija apie jūsų bendravimą su trimis popiežiais. Kas labiausiai įsiminė?
– Norėjome žmones supažindinti su popiežiais, su kuriais man teko susitikti. Tai Jonas Paulius II, paskui Benediktas XVI, dabartinis Pranciškus. Su visais šiais popiežiais teko turėti audiencijas, asmeniškai po 15 minučių pokalbį.
Pats artimiausias man – Jonas Paulius II, jo visas pontifikatas buvo atiduotas į Marijos rankas. „Visas tavo esu, o Marija!“ buvo jo šūkis. Marija yra ir mūsų vyskupijos globėja, Marijos Nekaltas Prasidėjimas. Jonas Paulius II labai padrąsino žmones eiti tvirtai tikėjimo keliu ir pats rodė pavyzdį iki pat, kol užgeso jo širdelė.
Susitikus su Benediktu XVI, įstrigo jo gelmė. Labai gilus, labai atidus, dėmesingas. Labai atidžiai, skvarbiai žvelgė į žmogų. Jo mokslinis žvilgsnis, gilaus tikėjimo žvilgsnis: kiek jis išleidęs knygų, kiek davęs pamokymų visiems žmonėms. Jo dvasinis palikimas labai svarus ir reikšmingas. Benediktas XVI parodė, kaip sunkiomis akimirkomis išlikti tvirtam, nepalūžusiam, tai labai reikšmingas įnašas į mūsų tikėjimo kelionę.
Na, o popiežius Pranciškus – šių laikų žmogus: nuotaikingas, pilnas dvasinio džiaugsmo, jo įžvalgos akcentuoja vieną arba kitą žodį. Tarkime, jo žodžiai Šeimų šventėje „prašau, atsiprašau“: labai svarbu dėkingumas, paslaugumas ir atsiprašymas, trys dalykai, kad šeimos augtų ir stiprėtų, būtų drąsios tikėjimo kelionėje.
Ne vieneri metai kalbama apie tuštėjančias bažnyčias, kunigų stygių. Kas nutiko?
– Iš tiesų labai, labai sumažėjo žmonių bažnyčiose, gal pandemija savo padarė. Kai kurie sako: per televiziją galiu pasižiūrėti. Bet aš klausiu, ar per televiziją jūs galite pavalgyti? Viešpats turi pamaitinti mus, priimame Komuniją.
Jaučiamas ir kunigų stygius. Visur Europoje panaši padėtis. Gal per daug gerai gyvename? Ukrainoje, kai vyksta karas, žmonės glaudžiasi prie Viešpaties arčiau, o kai viskas gerai – pamirštame.
Kai mokyklos suole buvau, svajodavau apie mašiną. Kur tau, tik kunigystės pradžioje po truputį jau mąsčiau įsigyti. Dabar į mokyklą vienuoliktokai, dvyliktokai mašinomis atvažiuoja. Gerovė labai pakilo.
O visuomenės psichologinė sveikata?
– Atvirkščiai. Ir tikrai liūdna. Yra labai daug problemų, bet jei turi tikėjimą, visai kitaip sprendžiasi gyvenimas, visa kasdienybė. Tikintis žmogus visada turi viltį, labiau sugeba mylėti, įsijausti, atjausti. Mes turime žadinti žmonėse viltį, tikėjimą.
Visas gyvenimas – kelionė
Ar tėveliai pasakojo, kokia buvo 1949 metų gruodžio 7-oji, kai gimėte? Ir su kuo susiję gražiausi prisiminimai iš namų?
– Ne, nepasakojo, kažkaip neišklausiau. Augau tokioje „nedidelėje“ šeimoje, buvau pats mažiausias, šeši broliai ir keturios seserys. Man buvo labai gera augti, labai visi mylėjo, jutau tik meilę ir tai išliko iki šių dienų, nors dabar likę esame penki gyvi iš dešimties.
Nebuvo pas mus konfliktų, nesutarimų, išlikęs gražus bendravimas, rūpestis vieni kitais. Dvi seserys yra vienuolės pranciškonės ir trys broliukai (su manim kartu) likę.
Kokias pamokas iš namų išsinešėte, kurios lydi iki šiol?
– Manau, kad meilės pamokas. Tėvelis buvo gal griežtokas, bet teisingas, giliai tikintis, ypač paskutiniais gyvenimo metais, kiekvieną rytą eidavo šventų Mišių į bažnyčią, priimdavo Komuniją.
Buvo labai darbštus, pasistatė namelį prie Nemuno, Šančiuose gyvenome. 1946 metais mūsų namelis potvynio buvo nuneštas, tėvelis atstatė jau su aukštais pamatais.
Mama – meilės pavyzdys, visuomet švelni, irgi labai pamaldi, kiek sveikata leido, eidavo į bažnyčią. Mane vesdavosi, kol mažesnis buvau. Jos maldingumas tiesiog žavėjo.
Aš vakarais nueidavau pas mūsų Šančių kunigą, po šventų Mišių ilgai kalbėdavomės, bendraudavome dar prieš kariuomenę, ir knygų gaudavau iš jo, ir gražių pamokymų. Vieną vakarą ilgiau užsibuvom, vėlai grįžau, po dvylikos. Šančiai būdavo nelabai ramus kampelis, gatvės nelabai apšviestos, pareiti vėlai būdavo tiesiog pavojinga.
Pareinu namo, atidarau miegamojo duris. O mama sėdi lovoje ir rožinį kalba. Pasižiūrėjo per petį: „Jau grįžai?“ Sakau, jau. O ji sako: „Eik pailsėti.“ Galėjo apibarti, ko taip vėlai grįžau. Nieko. Mama laukė su rožiniu, malda. Ji neužmiega, kol nepareini. Man tai išliko labai giliai visam gyvenimui.
Turite ir meilės muzikai dovaną – tikinčiuosius nudžiuginate savo balsu koncertuose bažnyčiose, piligriminiuose žygiuose ir net Šiaulių arenoje per Šeimų šventes. Pomėgis dainuoti irgi atlydėjo iš namų?
– Mes labai mėgdavome dainuoti, šeima didelė, ir gimtadieniai, ir vardadieniai, Motinos diena, Tėvo diena, visada visi susirinkdavome, susibėgdavome. Valgome, bendraujame ir būtinai – dainos. Taip pamėgome, kad kitaip negalėjome.
Maestro (Sigitas Vaičiulionis – red. past) sugalvojo ir mane įtraukė, labai įdomu dainuoti. Šeimų šventės pabaigoje „Glori, glori aleliuja“ visus sujungia, labai smagu ir miela.
Esate vadinamas Džiaugsmo vyskupu, dažnai vartojate žodį „džiaugsmas“. Kas jums yra tikrasis džiaugsmas?
– Tikrasis džiaugsmas yra tada, kai gyveni su Viešpačiu ir klausai, vykdai jo valią. Tada širdis rami, nesvarbu, ar kančia, ar skausmas, visuomet yra džiaugsmas.
Teko visokių akimirkų išgyventi. Kai seminarijoje dar buvau dvasios tėvu, išgyvenau stiprią avariją. Vieną vakarą seminarijoje valgome vakarienę, ateina kunigas Grigas ir sako: „Atvažiavau, sugedo mašina, manęs Žiežmariuose jaunimas laukia, susitikimas turi būti, gal galite kas nors pavežti?“ Gerai, pirmyn! O vyskupas Michelevičius, dabar jau irgi amžinybėje, sako, tik neskubėkite, atsargiai važiuokite.
Su žiguliais lekiu Jonavos gatve link Kleboniškio, kur tiltas eina nuo klinikų per Nerį, važiuoju centrine gatve, o nuo Kleboniškio pusės atvažiuoja žiguliai, rodo posūkį užsukti į tiltą, o aš važiuoju tiesiai, galvoju, jeigu užsuks, aš trenksiuosi. Ir užsuka man prieš akis. Aš turėjau duoti jam į šoną, bet būčiau gal užmušęs žmogų, mečiausi į dešinę, tada jis man – į šoną.
Koja sulindo į dubens kaulą. Atvažiavo greitoji, jokio įtvaro, nieko, vienas kelia už galvos, kitas už kojų, o aš rėkiu! Nuvežė į ligoninę, ten vėl tuo pačiu metodu, be jokių įtvarų, kelia ant kitų neštuvų. Paskui – ant trečių… Atėjo budintis daktaras, sako, reikia greitai dėti įtvarą. Paklausiau, ar galima pakviesti, turiu pažįstamą gerą chirurgą. Kad šoko ant manęs: o aš ne chirurgas, aš ne daktaras?
Vos ne surūdijusiu grąžtu pergręžė, pakabino 10 kilogramų ir tris mėnesius gulėjau ant nugaros. O buvau neseniai grįžęs iš Romos, kardinolas Vincentas Sladkevičius pavedė suorganizuoti 27 kunigų grupę, pirmą kartą iš Lietuvos važiavome. Sienas kertame, mes visi su „koloradkėmis“, sutanomis, įlipa pasienietis tikrinti, sako, dar niekur taip nematėme, šventi visi važiuoja!
Po tų rekolekcijų grįžau ir ši avarija – spalio 25 dieną, jei gerai atsimenu. Tada trys mėnesiai nejudant. Buvo Sausio 13-osios įvykiai, meldžiuosi, verkiu, televizorių žiūriu. Tokios buvo akimirkos. Tada reabilitacija, Birštonas, Druskininkai. O po to į Kilimandžarą įlipau!
Garsėjate ne tik kelionėmis į kalnus, bet ir organizuojate piligriminius žygius pėsčiomis į Kryžių kalną, Šiluvą, piligrimines keliones užsienyje. Nepaliksite savo piligrimų?
– Startas piligriminėms kelionėms buvo minėta amžinos atminties kardinolo Vincento Sladkevičius man pavesta organizuoti kelionė su 27 kunigais.
Gal kiek pandemija buvo sutrukdžiusi, o taip kiekvienas metais autobusu važiuojame į vieną ar kitą pasaulio kraštą. O paskui jau čia vyksta piligriminiai žygiai pėsčiomis.
Šiemet su choru „Džiaugsmas“ važiavome į Medžiugorję. Anais metais buvome Romoje. Dabar jau – planai kitiems metams.
Esate kelionių žmogus?
– Labai. Visas gyvenimas – kelionė. Viskas Jo rankose.
Kelionių rezultatas – nuo 2007 metų leidžiami kalendoriai su Jūsų užfiksuotomis nuotraukomis. Kuršėnų dvare šiemet buvo eksponuojama šių Katalikiškų kalendorių paroda. Naujus metus vėl pasitinkate nauju kalendoriumi „Kūrėjas ir kūrinija“. Kodėl pasirinkote šią temą?
– Aš pagalvojau apie popiežių Pranciškų, jis labai akcentuoja kūriniją. Šiemet keliavome per Alpes, kaip tik radau rūpintojėlį, retas dalykas kalnuose, visur tik kryžiai. O Šveicarijoje naikina kryžius, sako, negalima, nes kitiems žmonėms kryžius nepriimtinas, tai dabar rutulius deda, taip neįdomu. Kai eini Austrijoje arba Italijoje, atsigauni kalnuose.
Kalendoriuje norėjau sujungti gamtos pasaulį su tikėjimu. Pritaikiau Šventojo Rašto mintis. Manau, gana nuotaikingas šių metų kalendorius, pirmas toks. Norėjosi viską sujungti ir kartu pradžiuginti žmones.
Kad būtume laimingi
Esate Šiaulių miesto garbės pilietis, S. Šalkauskio premijos laureatas, Šiaulių universiteto garbės daktaras. Kas jums maloniausia – šie įvertinimai, o gal įstrigusi tiesiog mažo žmogaus padėka?
– Žinoma, šie įvertinimai malonūs. Man tam tikra prasme svarbiausias žmonių atsivertimo momentas. Kai sutinki žmogų, labai sugniuždytą ar nuklydusį, ir pamatai jo atsivertimą, jo sugrįžimą į tiesos kelią, būna didžiausias džiaugsmas. Ir, svarbiausia, – bendravimas su žmonėmis. Kiekvieną žmogų sutinku kaip patį Viešpatį, nes Viešpats sako: „Ką padarėte mano mažiausiam, man padarėte.“ Kiekvienas žmogus yra brangus, noriu, kad kiekvienas, su manimi susitikęs, nueitų geresniu žmogumi.
Po S. Šalkauskio premijos teikimo minėjote, kad galvojate apie užduotį – iškelti S. Šalkauskį į Dievo tarnus. Ar tebėra mintyse šis uždavinys?
– Manau, tai labai prasminga, tik dar nespėjau įvykdyti. Bet mintis tebėra, nes asmenybė labai gili, labai šventas žmogus, ypač mylėjo jaunimą, žavėjo jo pamaldumas. Jo pasakymai labai gilūs: be Kūrėjo civilizacija yra tuščiavidurė. Tai žmogus, kuris permatė visa tai, giliai patyrė.
Gyvename įtemptu laiku, kai antraštės kalba apie Trečiąjį pasaulinį karą. Kokiais žodžiais nuramintumėte žmones?
– Nuraminimą yra pasakęs apaštalas Paulius. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Svarbiausia – gerai atlikti savo pareigas, mylėti, o viskas, kas įvyksta, yra ne mūsų rankose. Jau čia turime kurti Dangų. Jeigu Dangaus nuotaikomis gyvename, reiškia, ir po mirties bus Dangus.
Reikia įsiklausyti į Amžinojo Kūrėjo mintį. Viskas yra duota, kad mes būtume laimingi. Išleidome „Evangeliją kasdien“, penkių tomų rinkinį. Imkite ir skaitykite, viskas paruošta, yra kalendoriukas, kiekvieną dieną nusakyta, kurią knygą pasiimti, kurį puslapį atsiversti, viskas yra, gyvenkime šia šviesa. Šis leidinys yra vienintelis toks pasaulyje.
Artėja šv. Kalėdos, ką norėtumėte palinkėti prieš naują pradžią?
– Linkėjimas tas pats: mylėti, mylėti ir mylėti. Viešpatį ir žmones. Viešpats sako: ieškokite mano Karalystės ir jos teisumo ir visa kita jums bus pridėta. Iš tiesų, kai ieškai Dievo valios ir ją pildai, viskas yra gerai, už viską turime dėkoti ir mylėti.
