Dar rudeniui tik įgaunant pagreitį rašiau seminaristui Linui Braukylai klausdama – kaip gyvuoji, kaip sekasi? Ir neilgai trukus gavau atsakymą: „Pradedu paskutiniuosius Viešpaties metus seminarijoje! Kaipgi gali sektis blogai?“
Šis, iš pažiūros visai paprastas, atsakymas vis sugrįždavo besirengiant susitikimui, buvo prisimintas ir pokalbio metu. Todėl jis natūraliai tapo atspirties tašku tąsyk paliestoms temoms. Pavyzdžiui, apie pasirinktus politikos mokslus; apie Prancūzijoje ištikusį Viešpaties kvietimą kunigystei; supergalią, kuri būtų itin pravertusi seminarijoje, ir tapimą vis labiau dėde.
Viliuosi, kad skaitytojas nesupyks matydamas vieną tų retų atvejų, kai tujinu pašnekovą – 7-erius metus prasistumdžius tos pačios kompaktiškos mokyklos koridoriuose, kreiptis Jūs būtų mažų mažiausiai nepagarbu.
Mokeisi Marijampolės Marijonų gimnazijoje, visus 4 laikytus brandos egzaminus išlaikei 100-ukais. Galėjai pasirinkti kone bet kurią studijų kryptį, tačiau apsistojai ties politikos mokslais… O „planas B“ buvo filosofijos studijos Mykolo Romerio universitete, tiesa?
-Taip. „Planas C“ buvo želdiniai ir jų dizainas, „D“ – grožio terapija Utenos kolegijoje, kurioje, pasirodo, mano reitingai nebuvo įspūdingai geri – norint ten patekti, būtų reikėję laikyti biologijos valstybinį egzaminą. (juokiasi) Man buvo aišku, kad noriu studijuoti politikos mokslus, todėl ir galėjau leisti sau pajuokauti.
Vienu metu, kai mokiausi mokykloje, 11–12 klasėje, dalyvavau chemijos, fizikos, matematikos olimpiadose, supratau, kad darbas būnant taip toli nuo žmonių, turbūt, bus per toli nuo prasmės.
Ėmiau galvoti, kokios studijos praplėstų mano akiratį? Kur eidamas mokytis galėčiau dar geriau matyti, kur noriu eiti toliau? Susipažinau su keletu labai inteligentiškų katalikų ateitininkų, kurie studijavo politikos mokslus. Jie man patiko, su jais kalbėdamasis supratau, kad man veriasi pasaulis! Tapo aišku, kad noriu studijuoti politikos mokslus ir juos studijuoti Lietuvoje.
Kada pajutai troškimą tapti kunigu – ar dar prieš pradėdamas bakalauro studijas, ar jau studijuodamas? Kada įvyko tas lūžis?
-Studijų metu. Prieš studijas tikrai tokios minties neturėjau. Studijų pradžioje irgi tokios -minties neturėjau. Studijų vidury… irgi tokios minties neturėjau. Bet trečio kurso pirmąjį semestrą pagal ERASMUS mainus išvažiavau į Prancūziją. Su savimi buvau pasiėmęs 3 lietuviškas knygas. Viena iš jų buvo šv. Augustino „Išpažinimai“ su šv. Augustino biografijos priedu. Nusprendžiau, kad pirma reikėtų skaityti apie jį patį, o tuomet – „Išpažinimus“.
Taigi, kelionės po Alpes išvakarėse skaičiau Šv. Augustino biografiją, kurios (ir čia jau prasideda scena!) pabaigoje pasakojama, kad jis buvo senas vyskupas Hipone, Šiaurės Afrikoje. Beyrančioje Romos imperijoje tai buvo tas kraštas, į kurį, plėšdami ir žudydami, veržėsi vandalai.
Tų miestų, prie kurių jie artinosi, kunigai rašydavo laiškus savo vyskupui (šv. Augustinui) klausdami – ką mums daryti? Panašu, kad yra mirties pavojus – ar galime trauktis, ar turėtume pasilikti? Kokia prasmė likti ir žūti, jeigu žmonės, dėl kurių mes ten esame, nesitraukia, pasirenka rizikuoti savo gyvybe? Šv. Augustinas visiems jiems kantriai atrašydavo, kad ganytojo tikslas ir yra būti pasirengusiam atiduoti gyvybę už savo avis.
Tą mintį perskaičius, kažkas įvyko mano galvoje. Atėjo mintis – visiškai skaidri, man aiški, bet tarsi ne mano paties – kad turėčiau būti kunigas. Aš atsimenu tą momentą, atsimenu, kur tai įvyko, bet negaliu tiksliai paaiškinti, kas įvyko. Žinau tik tai, kad man po to reikėjo su tuo gyventi.
Po ERASMUS mainų grįžau į Lietuvą, pagalvojau – gal apie tokius dalykus daugiausiai kunigai žino? Nuėjau pas vieną pažįstamą kunigą, kuriuo tikrai pasitikėjau. Jis išklausė mane ir pasakė, kad visų pirma būtų protinga baigti studijas. Man irgi taip atrodė. Paminėjo jis ir dar vieną įdomų dalyką. Kai paklausiau – o kaip man gyventi toliau, atsakė – gyvenk taip, kad turėtum draugų.
Bažnyčia yra graži ir Ji yra graži savo žmonėmis.
Man atrodo, jis turėjo omenyje – gyvenk taip, kad tai, kuo gyveni, būtų pagrindas bendrystei su kitais žmonėmis. Turėk žmonių, su kuriais dalintumeisi tuo, ką giliausio išgyveni. Taip ir stengiausi gyventi – po truputį mąstyti, melstis, galvoti – ar čia beprotybė, ar ne? Visa tai po truputį grynėjo ir vis labiau atėjo ramybė.
Dar viena svarbi patirtis ištiko pusmečiu vėliau, kai dalyvavau tarptautiniame seminare. Ten supratau, kad Bažnyčia yra graži ir Ji yra graži savo žmonėmis. Bažnyčia turi savo misiją. Nusprendžiau, kad noriu savo gyvenimu prisidėti prie jos, būti jos dalimi. Iš šio ir kitų ženklų susidėliojo aiškus, ramus apsisprendimas, todėl pabaigęs bakalauro studijas ramiai stojau į Kunigų seminariją.
Neseniai dalyvavau diskusijoje, kur viena iš dalyvių gana nuoširdžiai išreiškė susirūpinimą tais, kurie renkasi atsiliepti į pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą ir kėlė klausimą – kaip tokie žmonės mato šiuolaikinį pasaulį? Ir ar jiems tikrai atrodo, kad pasaulis yra toks, koks yra dabar, ir ar jis ir Bažnyčia tokia, kokia yra dabar yra, gali būti suderinami?
-Man atrodo, kad konfrontacija yra, ir ji – aštri. Dėl įvairių priežasčių kultūra, kurioje gyvename, iš tikrųjų, yra smarkiai nutolusi nuo krikščionybės, nuo Kristaus žinios, Evangelijos. To paneigti negalime. Ką galime padaryti, tai suprasti šį atstumą gretindami tuos du dalykus ir darydami tai pagarbiai.
Neneigsiu, kad Bažnyčia tikrai yra nutolusi nuo pasaulio ir aš, kad ir kokiu normaliu save laikyčiau, nesu tas, kuris būtų pametęs galvą dėl dabartinės kultūros. Man atrodo, ji yra akivaizdžiai klaidinga. Kai kuriais atžvilgiais tą vienaip ar kitaip jaučia ir daugelis žmonių.
Man mano asmeniniame gyvenime Evangelija atrodo arčiau tiesos, nei tos tiesos, kurias galiu išgirsti įsijungęs internetą ar teliką.
Man mano asmeniniame gyvenime Evangelija atrodo arčiau tiesos, nei tos tiesos, kurias galiu išgirsti įsijungęs internetą ar teliką. Ir aš renkuosi Evangeliją. Bet tuo pat metu gyvenu šitame pasaulyje ir nesijaučiu kosmonautu. Man atrodo, kad šitas pasaulis (kaip ir pasaulis prieš 50 ar 100 metų) – Dievo kūrinys – iš principo yra geras. Manau, tikėjimas mane įkvepia jame gyventi ir gyventi drąsiai. Nebėgti iš jo ir matyti, kas jame keistina, kas jame netobula. Ir būtent su ta žinia, kurią gaunu iš tikėjimo, jį kurti. Kurti, o ne griauti.
Taip pat, kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, kartais jie sako – taip, man rūpi Bažnyčia, esu tikintis, bet ji turi pasikeisti. Ir, kai jie tai sakydami turi omenyje, kad Bažnyčia turi prisitaikyti prie šitos kultūros, gerbiu juos už tai, kad jiems rūpi. Bet net ir tokiu atveju, labiau jaučiu pareigą klausti: kodėl atskaitos taškas yra šių dienų kultūra?
O ar apsisprendimui stoti į Kunigų seminariją reikėjo drąsos? Juk dažną žmogų šiandien įsipareigojimas visam gyvenimui gąsdina.
-Jos tikrai reikėjo. Reikėjo drąsos kalbėti prieš komisiją, drąsos yra reikėję ir anksčiau. Viešai išreikšti savo poziciją, kuri nėra visuotinai priimta, visada reikia drąsos.
Bet save akivaizdžiai susieti su kuo nors be galimybės tarsi išsiginti – dar vienas žingsnis į priekį. Ypatingai, turint omenyje, pavyzdžiui, kad jeigu Bažnyčia kaltinama nepilnamečių išnaudojimu ar kt. – tai iš principo, tapdamas kunigu, tampu viso šio purvo dalininku. Nusiperku puikių akcijų, kurių vertė yra pakritusi, ir nepanašu, kad labai kils. Tam reikia drąsos.
Augai katalikiškoje šeimoje, mokeisi katalikiškoje gimnazijoje, tapai ateitininku. Kaip manai, kokios įtakos šie veiksniai turėjo Tavo pasirinkimui?
-Manau, kad reikšmingesnis faktas mano biografijoje, pavyzdžiui, už mokymąsi Marijonų gimnazijoje, yra tai, kad buvau valančiukas. Tai reiškia, kad iki 18 metų neragavau jokio alkoholio. Tai mane tikrai formavo – padariau apsisprendimą, kurį laikiau teisingu ir jo laikiausi. Man atrodo, kad čia buvo viena iš pirmųjų pamokų, ką vis dėlto reiškia mėginti vertinti kultūrą, kurioje gyveni, tai yra svarbus pamatas, ant kurio buvo statomas mano gyvenimas.
Ateitininkai tikrai turėjo įtakos. Tai – bendruomenė, į kurią rėmiausi ir remiuosi toliau, žmonės, kuriems rūpi šitas pasaulis, šalis ir Bažnyčia.
Ateitininkai tikrai turėjo įtakos. Tai – bendruomenė, į kurią rėmiausi ir remiuosi toliau, žmonės, kuriems rūpi šitas pasaulis, šalis ir Bažnyčia. Bažnyčios patirtis, kurią ten randu, yra harmonija tarp buvimo pasaulyje, džiaugimosi juo ir, kita vertus, gilaus įsiklausymo į tai, kas yra tikėjimas, kas yra amžinieji dalykai.
Katalikiška šeima turbūt viršija dalykus, kuriuos galiu sąmoningai vertinti, – tai yra mano gyvenimo pamatas, žemės centras. Neįsivaizduoju, kas aš būčiau, jeigu nebūčiau iš ten.
Džiaugiuosi, kad mano katalikiška šeima yra ne tik mano istorija, bet ir dabartis. Mano broliai, sesuo yra taip pat sukūrę katalikiškas šeimas – labai džiaugiamės bendryste ir augame joje toliau.
Didelis turtas bendrauti su broliais, seserimi, brolių žmonomis, sesers vyru – kalbėtis apie buvimo šeimoje tikrovę, apie tikėjimą, viskuo dalintis. Augu ir kaip dėdė! Bendrauti su mažais vaikais, iš arti matyti buvimą su jais, kartais net apsiimti kokią dieną juos padaboti – tai yra gyvenimą keičianti patirtis.
Šie mokslo metai – jau paskutiniai Tavo metai Kunigų seminarijoje. Jeigu turėtum galimybę laiką atsukti atgal ir pasirinkti supergalią, kuri galėtų būti naudinga seminarijoje, kokia ji būtų?
-Tikrai norėčiau turėti supergalią – profesionaliai kepti dalykus ant ugnies. Tikrai visi įvertintų, visus prakalbinčiau ir sugebėčiau tokiu būdu burti bendruomenę. (juokiasi) Seminarija nėra tik įstaiga, seminarija yra bendruomenė. Pats svarbiausias momentas rengiantis tapti kunigu yra pasirengimas būti bendruomenėje.
Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju.
Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju. Kunigystės prasmė yra tarnauti konkrečioje bendruomenėje, rasti būdą ir sėkmingai tai daryti. Be laiko, praleisto seminarijoje, to nebūčiau supratęs, nes net ir mano pašaukimo istorija neturėjo kažkokio konkretaus turinio.
Jaučiausi Dievo pašauktas, bet nežinojau, kaip tai prilipdyti prie viso bendro paveikslo. Jaučiausi kaip apvali dėlionės detalė, kuri su nieko nesukimba. O laikas seminarijoje jungia, moko būti tikrovėje. Net neįsivaizduoju, kiek daug pamokų buvo, – kiekvieni metai turėjo vis kitas.
Kuo šiuo metu gyveni? Kas Tave įkvepia ir pastiprina kasdienybėje?
-Didele dalimi remiuosi į išgyvenamas Dievo artumo patirtis, į tikras draugystes arba į bendrystės su tikinčiais žmonėmis. Šiais, paskutiniais, metais kažkodėl buvo labai svarbu įsivardinti iš naujo, kad, nepaisant netobulos mano aplinkos ir to, kad pats esu netobulas, kunigystė turi žmogišką veidą.
Tačiau Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju. Šiuos metus pradėjau su šia mintimi ir kėliau sau klausimą – ar man užteks šios aplinkos, kad pasiekčiau šventumą? Objektyviai mąstant – ne. Bet kodėl aplinka turėtų mane padaryti šventu, jeigu šventumas yra mano paties virsmas?
Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju.
Tad aš giliau pasitikiu Dievu. Tuo paremtas visas šis seminarijos baigiamasis etapas. Skaitau, rengiuosi baigiamajam darbui, pasvajoju, ką dar būtų galima nuveikti.
Profesionaliai kepti dalykų gal jau ir nebeišmoksiu, bet bent jau minimaliai dėmesio bendruomenei planuoju skirti ir laukiu natūralaus virsmo, kuris turėtų įvykti.
Pokalbio metu paminėjai esantis dėde. Viename dienraštyje net ir prisistatai esantis „seminaristas, truputį choristas, ateitininkas ir vis labiau dėdė“. Turint omenyje dėdžių pareigądalyti patarimus, kokiu galėtumei pasidalyti šįsyk?
-Palinkėčiau sąmoningai ieškoti bendruomenės. Tai apima praktinius dalykus – vietą, kurioje gyvenu, kaip planuoju laiką, į kokią mokyklą leisiu savo vaikus ir pan. Aš, kaip besirengiantis tapti kunigu, matau, kad dvasininkų skaičius mažėja, visuomenė sekuliarėja ir Vakarų visuomenė apskritai skeldėja.
Žmonės vis mažiau vieni kitiems žada – pradedant santuokomis ir baigiant socialiniu draudimu.
Žmonės vis mažiau vieni kitiems žada – pradedant santuokomis ir baigiant socialiniu draudimu. (juokiasi) Matau, kad yra daug veiksnių, dėl kurių mūsų visuomenė labai smarkiai keisis, bus vis labiau purtoma, o Bažnyčia joje vis labiau koncentruosis ir trauksis.
Žmonės, kuriems rūpi Kristus, Evangelija arba bent jau tas krikščioniškas paveldas, kurį jie gavo kaip tradiciją (gal to visai nereflektuodami, bet brangindami), man atrodo, turės priimti sprendimą – arba sąmoningiau būti arti Jo, arba jie natūraliai nuo Jo atitols. Man atrodo, kad būtent susibūrimo krikščionims artimiausiu metu labiausiai reikės. Tai toks dėdės patarimas krikščionims – vis sąmoningiau būkite arčiau vieni kitų.
