Dalinamės „The Christian Post” paskelbtu rašytojo dr. Michael Brown (Maiklas Braunas), tinklalapio kūrėjo komentaru apie Prancūzijos pedofilijos skandalą Katalikų Bažnyčioje. Autorius neatsistebi nusikaltimo mastu.
Lytinis smurtas prieš vaiką yra labai niekingas, tačiau dar niekingiau yra tai daryti Dievo vardu, taip pat tiek religijos, tiek bažnyčios. Ar gali būti didesnis Viešpaties vardo išniekinimas? Kas gali padaryti didesnę žalą nekaltam vaikui?
Tai yra naujausios antraštės iš Prancūzijos. Straipsniuose išsamiai aprašomas nuo 1950 m. katalikų kunigų vykdytas seksualinis nepilnamečių išnaudojimas. Tai stulbina. Kas gali įsivaizduoti realias pasekmes?
„Prancūzijos ataskaita: 330 000 vaikų tapo Bažnyčios seksualinio išnaudojimo aukomis”, – sakoma vienoje antraštėje. „Vienuolės prievartavo mergaites su kryžiais, nes Bažnyčia slėpė moterų pedofiliją”, – rašoma kitoje.
Pritrūksta žodžių, kai reikia kalbėti apie kažką tokio baisaus, tokio šlykštaus, tokio veidmainiško, tokio… Tikrai, trūksta žodžių.
Ir kas gali suskaičiuoti išlietas ašaras, įvykdytas savižudybes, savidestruktyvų gyvenimo būdą, išsiplėtusį aukų ratą, kuris išaugo dėl šių siaubingų prievartos aktų?
Viena, jei girtas kaimynas smurtautų prieš kaimynystėje gyvenantį vaiką. Tai būtų nusikaltimas, ir tas kaimynas turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal visus įstatymus.
Bet kai tai kunigai, vienuolės ir kiti Evangelijos tarnai, žmonės, kurie tariamai įsipareigojo savo gyvenimu tarnauti Jėzui ir Jo žmonėms – kaip tai gali būti? Ir kaip įmanoma, kad, esant tokiam dideliam skaičiui įsitraukusių asmenų, Prancūzijos katalikų vadovai daugelį metų apie tai „gerai nežinojo”? Tik dabar išsiaiškinta apie 330 000 išnaudotų vaikų? Ir tai nebuvo plačiai žinoma anksčiau?
Nesu katalikas, o ir evangelikų ir charizmatikų sluoksniuose, kuriems priklausau, seksualinių skandalų yra daugiau nei pakankamai (nors, be abejo, ne tokio masto, ir ne prieš vaikus). Todėl paprastai daugiausia dėmesio skiriu skandalams savo stovykloje. Bet argi reikia stebėtis, kad ypač Prancūzijoje taip menkai pasitikima Katalikų Bažnyčia?
Kaip praneša naujienų agentūra „AP News”, Francois Devaux, aukų grupės „La Parole Libérée” (pranc. „Išlaisvintas žodis”) vadovas, sakė, kad tai „lūžio taškas mūsų istorijoje”. Jis pasmerkė slėpimą, kuris leido „dešimtmečius vykdyti masinius nusikaltimus”.
„Tačiau dar blogiau, kad buvo išdavystė: pasitikėjimo, moralės, vaikų, nekaltumo išdavystė”, – pridūrė jis.
Iš tiesų, kaip pažymėjo „Reuters”, Bažnyčia daugelį metų rodė „gilų, visišką ir net žiaurų abejingumą”, gindama save, o ne sisteminio piktnaudžiavimo aukas, sakė ataskaitą parengusios komisijos vadovas Jean-Marc Sauve (Žanas-Markas Sovė).
Nukentėjusiųjų asociacijos „Parler et Revivre” (pranc. „Kalbėk ir gyvenk iš naujo”) vadovas Olivier Savignac (Olivjė Savinjakas) kalbėjo apie savo paties išnaudojimą, kai jam buvo 13 metų: „Šį kunigą laikiau geru, rūpestingu žmogumi, kuris man nieko blogo nepadarys”, – sakė jis. „Tačiau kai atsidūriau ant lovos pusnuogis ir jis mane lietė, supratau, kad kažkas negerai… Tai tarsi gangrena aukos kūne ir psichikoje”.
Tik auka galėjo taip gerai išreikšti – ir su tokia agonija.
Ar gali būti, kad tokio masto piktnaudžiavimai dažniau pasitaikydavo katalikų sluoksniuose dėl jų kunigų ir vienuolių celibato taisyklės? Ar tai galėjo prisidėti prie problemos, nes visi katalikų dvasininkai turi pasižadėti iki gyvos galvos seksualiai susilaikyti? Ar tai paaiškina, kodėl, kaip teigiama ataskaitoje, maždaug 80 % aukų buvo berniukai? Dauguma jų buvo nuo 10 iki 13 metų amžiaus.
Kad būtų aišku, kiekvienas gėjus, su kuriuo man teko kalbėtis šia tema, mano, kad bet kokia nepilnamečių seksualinio išnaudojimo forma yra apgailėtina. Ir tikrai, didžioji dauguma kunigų ir vienuolių netvirkina vaikų.
Tačiau tokio masto nusikaltimai turi būti sprendžiami kartu su raginimais radikaliai reformuotis (įskaitant Katalikų Bažnyčios privalomo celibato principo pakeitimą ir nuolatinių seksualinių nusidėjėlių pašalinimą). Niekas kitkas nepadės.
Kaip Evangelijoje pagal Matą Jėzus sakė: „O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina!”
Iš tiesų vargas.
Ir jis pridūrė šiuos žodžius: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 6-7, 10).
Ką šie angelai pranešė Tėvui per pastaruosius 70 metų? Drebėdamas pagalvoju. Ir tegu Dievas pasigaili aukų.
