Savaitė Lenkijos politikoje gali būti lemtinga, nes liberalios jėgos susivienijo, kad mestų iššūkį aštuonerius metus trukusiam konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) dominavimui.
Nors Varšuva jau daugelį metų yra tikra rakštis eurokratams, ES institucijos deda visas pastangas, kad užtikrintų Briuselio favorito Donaldo Tusko ir jo Pilietinės koalicijos partijos (KO) pergalę. PiS susiduria su papildomu iššūkiu, kurį meta NATO kritikuojantys populistai – partija “Konfederacja”, sulaukusi didelės jaunosios dešiniųjų kartos paramos.
Taigi, ar konservatorių valdymui Varšuvoje atėjo galas, ar PiS tik susiduria su nedideliu populiarumo trūkumu prieš platesnį poslinkį į dešinę Europos lygmeniu? Norėdamas išsiaiškinti šį ir platesnius Lenkijos politikos klausimus, likus mažiau nei savaitei iki rinkimų dienos “The European Conservative” kalbėjosi su Lenkijos konservatyvaus analitinio centro “Ordo Iuris” komunikacijos direktoriumi Sébastienu Meuwissenu.
Anglakalbėje spaudoje ši rinkimų kampanija vaizduojama paprasčiausiai kaip autoritarinės konservatyvios vyriausybės ir progresyvios opozicijos varžybos. Ką šis pasakojimas praleidžia kalbant apie dabartinę Lenkijos realybę?
Mano nuomone, kalbėti apie autoritarizmą Lenkijoje atrodo prieštaringa. Pirmiausia, jei į autoritarizmą žvelgtume žodžio laisvės požiūriu, tai reikštų, kad ši laisvė yra ribojama arba pažeidžiama.
Jei pažvelgtume į Lenkijos žiniasklaidos kraštovaizdį, pavyzdžiui, panašiai kaip Vengrijoje, ten egzistuoja griežtai prieš vyriausybę nusistačiusi opozicija, tačiau ji turi visišką žodžio laisvę.
Kad autoritarizmas paplistų Lenkijoje, pirmiausia jis turėtų egzistuoti. Žmonės, nesutinkantys su vyriausybe, gali tai daryti be galo įvairiais būdais socialinėje žiniasklaidoje. Tiesa, tam tikra prasme visuomeninį radiją ir televiziją yra užvaldę vyriausybei simpatizuojantys asmenys, tačiau tai praktiškai vienintelė pagrindinė platforma, kuri yra vyriausybės pusėje. Likusi privatizuota žiniasklaida yra nusiteikusi prieš vyriausybę arba agresyviai konfliktuoja su PiS.
Taigi, jei mūsų skaitytojai ką nors žino apie šiuos rinkimus, jie suprastų juos kaip lenktynes tarp valdančiosios konservatyvios partijos (PiS), pagrindinės liberalios opozicinės partijos (KO) ir dešiniosios populistinės partijos “Konfederacja”. Ar tai visas vaizdas?
Trumpai tariant, turime PiS – partiją, kuri Lenkijoje dominuoja nuo įstojimo į ES ir kuri iš esmės yra krikščionių demokratų partija tradicine šio termino prasme, o “krikščioniška” dalis vis dar išliko. Tai ne taip, kaip daugelyje kitų Europos šalių, kur krikščioniškasis elementas buvo pamirštas nuo 9-ojo dešimtmečio. Nepasakyčiau, kad PiS yra tiesiog katalikiška tradicionalistinė partija. Ji vis dar didele dalimi tokia yra, tačiau tai partija su didele apimtimi. Joje yra konservatorių, liberalų ir centristų, o didžiausią dalį sudaro proeuropietiški konservatoriai.
Tada turime KO, didžiausią progresyviojo aljanso, kuriam vadovauja buvęs Europos Vadovų Tarybos vadovas Donaldas Tuskas, komponentą. Tai tradicinė PiS varžovė, kuri šiuose rinkimuose greičiausiai užims antrąją vietą, todėl gali sudaryti aljansą su mažesnėmis partijomis. KO turi panašias krikščionių demokratų ištakas, tačiau linksta į kairę, kai kalbama apie socialinius klausimus (LGBT klausimai, abortai ir kt.), ir pozicionuoja save kairėje Lenkijos politikos pusėje.
Kad ir kas užims trečiąją vietą, tai yra svarbiausias šių rinkimų, kurie, kai kurių manymu, yra svarbiausi nuo 1989 m., elementas.
Ši trečioji vieta gali atitekti Konfederacja, laisvamanių, nacionalistų ir monarchistų asociacijai, kuri pažiūromis yra dešimėje pusėje. Tikimasi, kad ji gaus apie 10 proc. balsų.
Toliau seka kairieji (Lewica), lengviausiai apibūdinama kaip tradicinė socialistų partija su ryškiomis už abortus ir LGBT pasisakančiomis nuostatomis, kuri taip pat turėtų gauti 10 proc. balsų.
Ar “Trečiajam keliui” pavyks pasiekti 8 proc. balsų, reikalingų atstovavimui parlamente, dar neaišku, tačiau tai gali nulemti, ar PiS užsitikrins naują kadenciją
Galiausiai turime svarbiausią šių lenktynių dalyvį, vadinamąjį Trečiąjį kelią (Trzecia Droga). Tai agrarinės partijos, kuri 2007-2015 m. valdė kartu su liberalais, ir buvusios televizijos žvaigždės Szymono Hołownios įkurtos partijos “Lenkija 2050” koalicija, kurią galima priskirti centristams.
Ar “Trečiajam keliui” pavyks pasiekti 8 proc. balsų, reikalingų atstovavimui parlamente, dar neaišku, tačiau tai gali nulemti, ar PiS užsitikrins naują kadenciją. Trečiajam keliui patekus į parlamentą, trečioji PiS koalicija praktiškai nebeįmanoma.
PiS dažnai kaltinam Briuselį kišimusi į rinkimus D. Tusko naudai. Ar tai pagrįstas teiginys ir ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?
Taip. Jei kalbėsime apie pagrindines ES partijas (EPP, S&D ir Renew), kurios yra buvusių krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų, atstovaujančių Berlyno ir Paryžiaus ašiai, konglomeratas, nėra abejonių, kad jos pirmenybę teikia Donaldui Tuskui, o ne PiS.
Pagrindinė priežastis, kodėl jie simpatizuoja D. Tuskui, yra tai, ką matėme D. Tuskui dirbant vyriausybėje, kai jis neprieštaravo Vokietijos valiai geopolitiniais klausimais, pavyzdžiui, statant pražūtingą dujotiekį “NordStream 2”.
D. Tuskas laiko save šios politinės srovės, o ne Lenkijos, kaip nacionalinės valstybės, atstovu ir nori eiti iki galo su ES federalizavimu.
Kitas dalykas, kurį galima pastebėti, yra D. Tusko vadovavimas Europos Vadovų Tarybai baigėsi tuo, kad Lenkija buvo vienintelė šalis, nepritarusi jo įgaliojimų pratęsimui. Lenkija – jo paties šalis.
Iš Lenkijos politinės dešinės PiS sulaukia griežto Konfederacijos smūgio už tai, kad yra per daug pro-NATO ir už migraciją. Ar šie teiginiai yra pagrįsti?
Akivaizdu, kad Konfederacja kritikoje vyriausybei yra dalis tiesos; kitaip ji neturėtų tokių gerų reitingų – 10 % apklausose.
Konfederacja” buvo vienintelė partija, kuri pateikė alternatyvų pasakojimą apie COVID, Ukrainą ir Lenkijos vyriausybės besąlygišką paramą Ukrainos pabėgėliams bei geostrateginius interesus. Kai įvyko invazija, ši pradinė parama Ukrainai peržengė partijų ribas, kai lenkai kalbėjo vienu balsu, peržengdami susiskaldymo ribas, sakydami, kad esame Ukrainos pusėje, išskyrus “Konfederacja”.
Konfederacja nuo pat pradžių nepritarė tokiam vienpusiškam požiūriui ir pabrėžė, kad karas nebuvo toks paprastas, o Ukraina išliko valstybė, turinti savo interesų ir potenciali ekonominė Lenkijos konkurentė.
Konfederacja taip pat nepritarė privalomam skiepijimui ir lokautų idėjai – vienintelė Lenkijos politinėje erdvėje tai daranti partija. Abiem klausimais jie buvo girdimi. Zelenskio vyriausybė neseniai parodė trumparegišką požiūrį, kuris daugeliui lenkų atvėrė akis, todėl “Konfederacja” galėjo pasakyti: “Aš jums sakiau”.
Manau, kad daugelį žmonių šokiravo tai, kaip greitai įvyko toks visuomenės nuomonės posūkis Ukrainos atžvilgiu.
Įsivaizduokime kelias ateinančias savaites, mėnesius, metus po sekmadienio rinkimų. Kas nutiks PiS pralaimėjimo atveju ir KO vadovaujamos pažangiosios vyriausybės atveju? Ar tai bus chaotiška ar PiS institucinė valstybės kontrolė egzistuos ir po pralaimėtų rinkimų?
Chaotiškas – geras žodis, nes (tokiu atveju) turėtume PiS prezidento ir konkuruojančios partijos vyriausybės scenarijų. Taip būtų iki kitų prezidento rinkimų, per kuriuos gali būti išrinktas dabartinis Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, garsėjantis savo aktyvumu LGBT srityje.
Kalbant apie PiS institucinę kontrolę, mano asmenine nuomone, didesnė grėsmė yra civilizacinė. KO koalicija beveik neabejotinai radikalizuos savo naratyvą tokiais socialiniais klausimais kaip abortai. Pavyzdžiui, D. Tuskas yra sakęs, kad tie, kurie nepritaria abortams iki 12 savaičių, negali būti jo partijos sąraše.
KO toli gražu nėra vienalytė, tačiau anksčiau turėjo konservatyvų už gyvybę pasisakantį sparną. Dabar D. Tuskas ir jo komanda yra linkę laikytis radikalių kairiųjų pažiūrų socialiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl transseksualumo, kurį KO tikisi palengvinti nepilnamečiams vaikams.
Taigi, trumpai tariant, tai, kas dar liko iš normalumo, kurį Lenkija išsaugojo prieš abejotinas tendencijas Europoje, gali būti sugriauta per šiuos rinkimus. Tai būtų Airijos pavyzdys, kur tradicinė katalikiška, palyginti konservatyvi visuomenė per du dešimtmečius smarkiai pasikeitė, o valdžia net pakartojo referendumus, kad gautų “teisingą” rezultatą.
D. Tuskas ir jo komanda yra linkę laikytis radikalių kairiųjų pažiūrų socialiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl transseksualumo, kurį KO tikisi palengvinti nepilnamečiams vaikams
Opozicijos pergalė, ypač kartu su pergale prezidento rinkimuose, gali nulemti Airijos scenarijų, pagal kurį Lenkija, viena iš nedaugelio šalių, turinčių santykinai sveiką požiūrį į šeimą, būtų nuversta.
Taigi įsivaizduokime kažką galbūt pozityvesnio: dešiniųjų pergalę. Daugelis konservatorių norėtų tikėtis, kad Lenkija galėtų pasekti Vengrijos pavyzdžiu, t. y. instituciškai stipria konservatyvia valstybe. Ar tai realu ir kokia būtų reali politika, kurios būtų galima imtis, kad tai būtų pasiekta?
Šių rinkimų neįmanoma prognozuoti, bet tarkime, kad KO koalicija žlugs, o PiS seksis geriau, nei tikėtasi, ir tai lems dar vieną absoliučią daugumą. Mano nuomone, tai vis dar labai įmanoma. Pirmiausia opozicija pareikštų, kad rinkimai buvo pavogti remiantis žiniasklaidos propaganda arba dėl neteisingo balsų skaičiavimo.
Jei padėtis stabilizuosis, galimi du pagrindiniai scenarijai. Pirmasis yra tas, kad PiS lengviau darys nuolaidas ES, kaip tai darė dėl skolos susitarimų, todėl Komisija dėl šios pergalės galbūt net suteiks Lenkijai finansavimą po COVID.
Kitas variantas – PiS lėtai perima visas institucijas, pavyzdžiui, verslą, žiniasklaidą ir teismus. Tačiau mes net nepriartėjome prie to, kas įvyko Vengrijoje, kur “Fidesz” yra daug populiaresnė. Fidesz perėmė daugiau Vengrijos visuomenės sluoksnių, nei PiS galėjo net pasvajoti Lenkijoje. Nė sekundės netikiu, kad Budapeštas Varšuvoje yra įmanomas scernarijus, net jei PiS ir Fidesz turi panašias pasaulėžiūras.
Tačiau jei PiS vis dėlto laimės, Višegrado aljansas, kuris nuo karo Ukrainoje pradžios buvo neaktyvus, galėtų atgimti ir tai būtų naudinga Vidurio Europos konservatoriams.
Viena iš problemų, su kuria, matyt, susiduria PiS, yra jaunesnių rinkėjų trūkumas. Ar tai tiesa ir ar tai atspindi neigiamą Lenkijos konservatizmo ateities realybę?
Gerai žinoma, kad 18-30 metų rinkėjai masiškai nebalsuoja už PiS. Manau, kad tai lemia kultūriniai veiksniai, nes jaunesni rinkėjai naujienas gauna iš kitų asmenų, pavyzdžiui, youtuberių, ir tai iš esmės paaiškina jų balsavimo tendencijas.
PiS plačiai laikoma senamadiška partija, o tai turi ir pliusų, ir minusų. Pliusas – tai, kad ji laikoma atsakinga, o minusas – tai, kad ji atitrūkusi nuo jaunimo. Kiekvienas balsas yra vienodai svarbus, nepriklausomai nuo amžiaus.
PiS taip pat yra pagrindinė partija ir nėra laikoma tokia šviežia kaip prieš aštuonerius metus, o jauni rinkėjai visada galvoja apie juos kaip apie vyriausybinę partiją. Tai prisideda prie Konfederacijos ir kairiųjų populiarumo.
Už Lenkijos ribų mums sakoma, kad šiuose rinkimuose dominuoja migracija, Ukraina ir ES/Vokietijos vaidmuo Lenkijos reikaluose. Kokie dar klausimai veikia rinkėjų protus?
Visi šie klausimai yra svarbūs, o PiS požiūris į kiekvieną iš jų gana dviprasmiškas. Dar visai neseniai PiS visiškai palaikė Ukrainą, o bet koks Lenkijos vaidmens kare kvestionavimas prilygo minties nusikaltimui.
Per keletą savaičių ši situacija labai pasikeitė dėl naujausių Kijevo pasisakymų.
ES klausimu PiS pasisako prieš federalizaciją, tačiau priėmė panašius sprendimus kaip ir dauguma Vakarų Europos valstybių, pavyzdžiui, dėl Europos skolos planų.
Panaši istorija ir su migracija. PiS savo retorikoje griežtai pasisako prieš nelegalią migraciją, kurios jai pavyko išvengti, tačiau kartu ji padidino legalią migraciją. Lenkijoje daugėja legalių migrantų, dėl ko dešinieji kritikuoja PiS, sakydami, kad Lenkija turėtų priešintis tiek legaliai ar nelegaliai migracijai.
Pasak Konfederacja, PiS žaidžia dvigubą žaidimą: retoriškai pasisako prieš migraciją, tačiau priima ekonominius migrantus. PiS gynėjai teigia, kad šie migrantai paprasčiausiai atlieka darbus, kurių lenkai nenori dirbti.
Kur lenkų konservatizmas mato save Europoje, kurioje stiprėja populizmas ir nacionalinis konservatizmas?
Vakarų europiečių ausyse populizmas ir nacionalinis konservatizmas yra blogi žodžiai. Ne taip yra Lenkijoje. Netgi sakyčiau, kad PiS rinkėjai šiuos terminus priima kaip pasididžiavimo šaltinį, rodantį galimybę, kad yra būdas daryti politiką kitaip. Lenkija yra laisva Europos šalis, kurioje laisvai vaikšto bet kokios kilmės žmonės, o mintis, kad Lenkiją paralyžiuoja komunistinis palikimas, nyksta.
Didelė PiS dalis džiaugiasi vakarietiškais gyvenimo standartais, bet nenori daryti tos pačios klaidos, kai kalbama apie migraciją. Jei kaina, kurią reikia mokėti už tai, kad gatvių nusikalstamumas nebūtų toks pat didelis kaip Paryžiuje.
Lenkija nori būti panaši į Vakarus, bet ne bet kokia kaina. Nenorime “no-go” zonų, kurių Varšuvoje dar nėra, bet kurios labai lengvai gali atsirasti, jei ateis pasyvi vyriausybė.
Ar lenkų konservatoriai mano, kad Vakarų liberalizmas žlunga?
Neabejotinai. Pateikiau migracijos pavyzdį, bet tai neapsiriboja vien juo. Nuo Ispanijos iki Švedijos yra daugybė problemų, kurios mums kelia raudoną vėliavą – ypač neeuropietiška migracija ir vaikų seksualizavimas.
Dauguma lenkų, o ypač mes, Ordo Iuris, nepritariame vaikų seksualizavimui, pavyzdžiui, kai kuriuose Vokietijos ar Belgijos vadovėliuose, jau kalbama apie translytiškumo beprotybę, kuri nepriimtina Lenkijos visuomenėje. Šios temos Lenkijos konservatoriams atrodo kaip įrodymas, kad Vakarų liberalizmas žlunga.
