Draugė man sako, kad, jos žodžiais tariant, gera intelektualinė higiena yra iš pat pradžių paaiškinti, kaip asmeniškai esi susijęs su tam tikra tema. Savo ruožtu aš noriu pareikšti, kad esu imigracijos į Angliją produktas. Mano pavardė Morello yra Viduržemio jūros regiono, o motinos mergautinė pavardė Mazierski. Mūsų šeimoje yra italų, ispanų, vokiečių, lenkų, prancūzų, ukrainiečių, velsiečių, škotų ir žydų protėvių. Be to, turime ir nemažai angliško kraujo.
Taip pat esu vedęs moterį iš Rumunijos, su kuria turiu tris vaikus; jei mano vaikai būtų šunys, jie nebūtų laukiami Crufts’e. Akivaizdu, kad esame mišrūnų šeima. Taigi man, kaip politikos filosofui, praktikuojančiam krikščioniui tautos ir tautinės priklausomybės klausimas yra labai svarbus.
Taigi, pirma, ką krikščionybė gali mums pasakyti apie tautiškumą? Pasak Šventojo Rašto, išgelbėjimas atėjo per išrinktąją tautą, izraelitų tautą. Taigi tautybė nuo pat pradžių vaidino pagrindinį vaidmenį išgelbėjimo istorijoje.
Prisiminkime, kad izraelitai buvo labai priešiškuose santykiuose su visomis aplinkinėmis tautomis. Tačiau per Kristaus auką ant Golgotos Dievas įkūrė Naująją Sandorą, dėl kurios Jis davė vadinamąjį Didįjį pavedimą, t. y. Kristaus naujajai bendruomenei – Bažnyčiai – eiti ir padaryti visų tautų mokiniais (Mt 28, 19). Taigi Naujojoje Sandoroje Dievas pakeičia Senosios Sandoros antagonizmą broliška tautų, priklausančių viršnacionalinei šeimai, istoriškai vadinamai krikščionybe, vizija. Tokia broliška vizija nepanaikina tautinių skirtumų poreikio, bet jį suponuoja.
Tautybė toli gražu neprieštarauja krikščionybei, bet yra jos mokymo apie tai, kaip turi vykti Kristaus išganomoji misija, esmė. Šiame kontekste tautiškumo argumentų nevalia painioti su nacizmo ideologija, reiškiančia patologiją, kai tauta laikoma tam tikru stabu. Ir tikrai krikščioniškasis mokymas apie tautiškumą nereiškia griežtai binarinės tautų sampratos, kuri nematytų galimybės vienos tautos atstovui prisijungti prie kitos. Iš tiesų po Kristaus žengimo į dangų Bažnyčios galva apaštalas Petras emigravo į Romą, Tomas – į Indiją, Jokūbas – į Ispaniją, Marija Magdalietė – į Prancūziją, o Juozapas iš Arimatėjos – į Somersetą.
Netgi Senajame Testamente randame moabitės Rūtos, kuri, ištekėjusi už izraelito, sako savo uošvei: “Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas” (Rūtos knyga 1, 16). Taigi Rūta yra kultūrinė apropriacija par excellence.
Kultūrinis pasisavinimas – mūsų amžiuje laikomas didele nuodėme – iš tiesų yra tai, ko reikia tautinei tapatybei išsaugoti gyventojų judėjimo laikais. Imigrantų noras pasisavinti krašto, į kurį jie atvyksta, kultūrą yra kaip tik tas polinkis, kurio reikia, kad jie nepatektų į paribį ir nepriimtų izoliuotos, geto kultūros. Būtent prie šio kultūros įsisavinimo klausimo dar grįšiu, nes visų pirma esu įsitikinęs, kad imigracija pastaraisiais metais tapo pagrindine politine problema todėl, kad daugybė į Jungtinę Karalystę atvykstančių imigrantų paprastai labai prastai įsisavina kultūrą. Todėl dabar, YouGov duomenimis, 61 % britų mano, kad imigracija yra per didelė, ir negalima nesusimąstyti, kiek iš likusių 39 % priklauso imigrantų bendruomenėms. Bet apie tai – po akimirkos.
Tačiau kol kas noriu jus įtikinti, kad krikščionybė pripažįsta ir remia tautinius skirtumus. Broliškai giminingų, bet skirtingų tautų vizija, kurią mes vadiname krikščionybe, buvo pati patvariausia socialinė tvarka istorijoje. Nors krikščionybės broliškos meilės tarp tautų idealas dažnai neatitiko realybės, vis dėlto jį buvo galima pastebėti tarptautiniuose bendradarbiavimo projektuose, pavyzdžiui, kuriant ligonines ir universitetus, taip pat siūlant prieglobstį kaimyninių šalių nariams karo ar persekiojimo metu ir išperkant Šiaurės Afrikos piratų pagrobtus vergus IX-XVI a.
Broliškai giminingų, bet skirtingų tautų vizija, kurią mes vadiname krikščionybe, buvo pati patvariausia socialinė tvarka istorijoje
Standartinė mūsų civilizacijos vizija, pagrįsta aukštu tautų korporacinių asmenų tarpusavio meilės – arba agapės –idealu, buvo didžiulis pasiekimas, nors visada netobulai įgyvendintas.
Tačiau krikščioniškoji meilė nėra tas pats, kas sentimentalizmas ar paviršutiniškos emocijos, taip pat krikščioniškoji meilė neužmiršta atsižvelgti į žalingus kitaip gerų ketinimų padarinius. Taigi apsvarstykime keletą dalykų, kurie ne tik nereikalauja krikščioniškosios meilės, bet gali būti visiškai priešingi tokiai meilei.
Nėra labdaringa iš kovojančių ar karo nuniokotų šalių išsiurbti jų jaunesnius ir dažnai ekonomiškai labiau privilegijuotus narius, kurie namuose palieka nepasiturinčius gyventojus, neturinčius lėšų keliauti ar sumokėti prekeiviams žmonėmis, kad paskui su mažesniais žmogiškaisiais ištekliais sunkiai atstatytų savo kraštą.
Nėra labdaringa skatinti jaunus vyrus kurti naują gyvenimą, paliekant moteris ir vaikus kraštuose, iš kurių jie pabėgo – juk neliko nepastebėta, kad 90 % užregistruotų asmenų, atvykstančių į mūsų krantus mažais laivais, yra vyrai, o 75 % jų yra 18-39 metų amžiaus.
Tai nėra labdara, kai rimtai sutrikdomas nusistovėjusių žmonių gyvenimas, pavyzdžiui, daug naujai atvykusių jaunų vyrų apgyvendinant ekonomiškai skurdžiuose JK rajonuose, kur nuolat grobstomos pažeidžiamos britų mergaitės iš socialiai remtinų šeimų. (Tiesą sakant, verta pastebėti, kad tokie dideli imigrantų kontingentai niekada nėra apgyvendinami, pavyzdžiui, saugomuose Kotsuoldso kaimeliuose, kur daugelis mūsų politinės klasės atstovų turi savo antruosius namus).
Nėra labdara užtvindyti Didžiosios Britanijos miestus ir miestelius neseniai atvykusiais gyventojais, suardant nusistovėjusį tų bendruomenių, kurių daugelis narių ten gyvena jau šimtmečius, gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, neteisinga, kad Lesterio anglai, kurie vis dar sudaro 35 % šio miesto gyventojų, stebėtų, kaip jų miestas virsta hinduistų ir musulmonų kovų lauku, kaip nutiko vos prieš dvejus metus.
Nėra labdaringa ekonomiškai paralyžiuoti ir taip sunkiai besiverčiančius Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojus, kad būtų galima nukreipti akis badančią 1,5 mlrd. svarų sterlingų sumą per metus į imigrantų, kurių daugelis į šalį atvyko nelegaliai, apgyvendinimą viešbučiuose.
Susidūrus su tais, kurie pagrįstai nerimauja dėl dabartinės mūsų imigracijos politikos ir dėl to, kad nesikonsultuojama su britų bendruomenėmis, kurios nukenčia, negalima šaukti “fanatikas” ir “ksenofobas” – frazės, kurios jau seniai naudojamos siekiant užgniaužti bet kokį viešą pokalbį apie tai, kas vyksta mūsų šalyje.
Nuo 2004 m. į JK kasmet atvyksta daugiau žmonių nei per visą 1066-1950 m. laikotarpį. Britai visiškai pagrįstai nerimauja dėl tokio spartaus jų vietinės britų kultūros transformavimo (kai kas sakytų – naikinimo) – nerimas, kuris būtų pripažintas visiškai pagrįstu, jei jį išsakytų bet kuris kitas planetos gyventojas. Daugeliui mūsų valdžios turėtojų užtenka net anglams pasakyti, kad jie yra vietiniai Anglijos gyventojai, ir jie užsiputoja. Dėl kažkokios man neaiškios priežasties susidaro įspūdis, kad Anglijos salų gyventojai yra vieninteliai vietiniai žmonės, neturintys teisės egzistuoti.
Ar mano išsakyti argumentai reiškia, kad visa imigracija savaime yra problemiška? Na, tikiuosi, kad ne, turint omenyje, kad toks visuotinis pritarimas tokiam atvejui greičiausiai reikštų mano paties žmonos emigraciją, o tai galėtų įnešti tam tikros įtampos į mūsų santuoką. Bet kokiu atveju, šį vakarą diskutuojame ne apie tai; diskutuojame apie tai, ar mes, krikščionys, turėtume pritarti griežtesnei sienų kontrolei.
Akivaizdu, kad šiuo klausimu nėra jokių griežtų taisyklių – ir nėra gerai bandyti apeliuoti į tariamą “prigimtinę teisę” išsaugoti savo tautą arba prisijungti prie kitos tautos. Veikiau reikia atsižvelgti į tai, ką konkreti apgyvendinta tauta yra pasirengusi priimti savo bendroje teritorijoje. Ir tai yra nuolatinis pokalbis. Šį pokalbį daugiausia lems istorinė epocha, tos tautos santykiai su kitų šalių gyventojais, imigrantų, norinčių atvykti ir įsikurti, rūšis ir kiekis, taip pat nepageidaujamos arba, atvirkščiai, pageidautinos tokios imigracijos pasekmės.
Tačiau mūsų politinis ir žiniasklaidos elitas dešimtmečius slopino šį pokalbį, o pastaraisiais metais nusivylimas taip išaugo, kad žmonės primygtinai reikalauja kalbėtis, net jei tai reikštų išstūmimą iš mandagios kompanijos. Primygtinai reikalaudami šio viešo pokalbio, žmonės sužinojo, kad visą laiką jie priklausė tylinčiai – arba nutildytai – daugumai.
Ir tai mane sugrąžina prie kultūrinio pasisavinimo klausimo. Kalbant labai apibendrintai, atrodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios imigracija pastaraisiais metais tapo pagrindiniu politiniu klausimu, yra ta, kad daugybė imigrantų, atvykusių ir tebevykstančių į Jungtinę Karalystę, įrodė, kad labai blogai moka pasisavinti kultūrą.
Mano senelis Januszas Mazierskis į Angliją atvyko būdamas penkerių metų kaip lenkų pabėgėlis Antrojo pasaulinio karo metais. Jis atvyko kartu su motina Stanislava, o vėliau prie jų prisijungė ir tėvas Romanas, kurį sąjungininkai išlaisvino iš koncentracijos stovyklos, kurioje jis iki tol buvo kalinamas. Pasibaigus karui ši neturtinga imigrantų šeima įleido šaknis ir žinojo, kad į Lenkiją nebegrįš. Dabar jų namai buvo Anglija. Vėliau jie stengėsi įsilieti į Anglijos visuomenę ir įsisavinti anglų kultūrą. Mano senelis laimėjo stipendiją Dulvičo koledže, vėliau įgijo architektūros inžinieriaus išsilavinimą ir visą gyvenimą praleido projektuodamas ir statydamas namus Kente. Šioje grafystėje jis įsigijo sodybą, kurioje mėgo medžioti ir laikyti arklius. Mano senelis visada brangino savo lenkišką kilmę, tačiau pilnametystėje jis paprašė Didžiosios Britanijos pilietybės, kuria didžiavosi visą likusį gyvenimą.
Kaip izraelitams Senajame Testamente buvo pažadėta žemė, taip ir kiekviena tauta turi moralinį reikalavimą džiaugtis savo žeme
Ši maža istorija rodo visai kitokį požiūrį nei daugelio dabartinių Didžiosios Britanijos imigrantų. Užtenka apsilankyti Birmingeme, Lutone ar Bredforde. Ištisi miestai nebeatrodo visai kaip britų miestai. Į šią šalį atvykstantys žmonės, nemokantys kalbos, nepriimantys nusistovėjusios kultūros ir kuriantys getų bendruomenes, kurios ilgainiui išsiplečia ir apima ištisus miestus, – visa tai išduoda požiūrį, kuris buvo visiškai nepriimtinas mano seneliui lenkui, tvirtai tikėjusiam, kad žmogus turi stengtis įsikurti kitoje šalyje tik su tokiu dėkingumu jai, kokį jis jautė ir kokiu naudojosi.
Nors tikrai tiesa, kad daugelį imigracijos paveiktų žmonių neramina imigrantų skaičiai, manau, kad juos labiausiai jaudina konkretūs padariniai: jų šalis nebeatrodo kaip jų namai. Kaip izraelitams Senajame Testamente buvo pažadėta žemė, taip ir kiekviena tauta turi moralinį reikalavimą džiaugtis savo žeme, kuri galiausiai yra vieninteliai jos namai.
Didžiosios Britanijos gyventojai vis labiau jaučia, kad jų namai iš jų buvo ir tebėra atimti. Mes, krikščionys, tikintys tautomis ir nacionalinėmis teritorijomis, turėtume pakviesti į apgalvotą ir nešališką pokalbį apie tai, kaip praktiškai galėtume ištaisyti šią žalą ir užkirsti kelią tolesnei žalai, ir nesutikti, kad tokie terminai kaip “fanatikas” ir “ksenofobas” būtų vartojami, kai kyla labai pagrįstų nuogąstavimų.
